Kalbamės su ,,Gerumo skraistės“ įkūrėja ir vadove Gita Mickevičiūte.
– Papasakokite, ką senjorai veikia dienos centre?
– Alytaus socialinio paramos skyriaus sąraše būtinosios pagalbos namuose laukė 46 senjorai. Bendradarbiaudami su šiuo skyriumi pradėjome teikti pagalbą senjorams jų namuose, pvz., padėjome susitvarkyti, apsipirkti, nuvykti pas gydytoją ir kt.
Ilgainiui pastebėjome, kad lankomiems seneliams labai trūksta bendravimo. Be to, dauguma senolių jaučia nerimą bei turi emocinių sutrikimų požymių.
Kai nusprendėme įkurti dienos centrą, ėmėme siūlyti senoliams čia lankytis, iš pradžių jie tokią galimybę vertino atsargiai. Dažnas klausė, „kaip aš nueisiu, nuvažiuosiu, negaliu to pats (-i) padaryti, tai per sudėtinga“. Galiausiai senoliai sutiko apsilankyti dienos centre.
Šiame centre siūlome veiklų, skatinančių užimtumą, judėjimą ir kūrybiškumą, gerinančių psichinę sveikatą. Pvz., vykdome meno, šokio ir net juoko terapijos užsiėmimus. Įsigijome antidepresinę šviesos terapijos lempą, todėl siūlome dalyvauti šviesos terapijoje. Rengiame išvykas: nuo žibuokliavimo iki ekskursijos į Seimą. Mūsų senjorų komanda dalyvavo Alytaus pusės maratono bėgime! Visi kartu, lazdų pagalbą, jie įveikė pusės maratono distanciją ir namo parsinešė medalius.
– Kokias problemas stengiatės išspręsti?
– Sprendžiame problemas susijusias su Lietuvos senyvo amžiaus žmonių psichine sveikata ir užimtumu. Statistika rodo, kad net 33% senyvo amžiaus žmonių Lietuvoje, kurių amžius viršija 75 metus, jaučia nuotaikos ar nerimo sutrikimų sukeltus simptomus. Taigi, kas trečias Lietuvos senjoras patiria panikos atakas, nuolatinį nerimą, nemigą, liūdesį, irzlumą, nuovargį ir pan.
– Kokios pagrindinės prastos senjorų emocinės sveikatos priežastys?
– Manome, jog priežasčių yra daug, bet pagrindinės iš jų yra vienatvė, netekties skausmas, judėjimo stoka, netinkama mityba, šviesos stygius ir dažnai naudojamų raminamųjų preparatų šalutinis poveikis.
Svarbu žinoti, kad daugelis senolių, kurie jaučia stiprius psichinės sveikatos problemų sukeltus simptomus, niekur nesikreipia ir neprašo pagalbos. Dažnas nesuvokia, kad tai ligos sukelti padariniai ir juos įmanoma įveikti. O jei ir gydosi, tai tik 1 proc. žmonių pasirenka tą daryti be raminančiųjų medikamentų pagalbos. Daugelis tokių preparatų suteikia trumpalaikį pagerėjimą, tačiau neigiamai veikia žmogaus atmintį ir net sukelia priklausomybę.
Šiuo metu Alytaus seneliams siūlome nemedikamentinį gydymą, kurį sudaro įvairios terapinės veiklos ir užsiėmimai. Taip pat bei padedame senjorams namuose.
– Kaip karantinas paveikė jūsų veiklą?
– Karantino metu dienos užimtumo centras neveikia, tačiau lankome senelius namuose ir siūlome įvairias veiklas, kuriose jie gali dalyvauti telefonu.
Per karantiną senolių psichologinė sveikata suprastėjo, todėl pavasarį kartu su Alytaus teatru surengėme iniciatyvą „Vilnoniai pokalbiai“, kuriuose aktoriaus pasakojimų senjorai klausosi telefonu. Šio karantino metu rengiame daugiau konferencinių pokalbių, kuriuos veda sielovadininkai, gydytojai ir kt. Tokie pokalbiai vyksta kiekvieną dieną.
– Kokias visuomenines akcijas vykdote?
– Dažnai pačiai tenka susidurti su stereotipais apie senjorus. Visuomenėje vis dar gali nuomonė, kad senoliai nuolat skundžiasi, yra irzlūs, jiems niekas netinka. Tačiau ilgiau pabendravusi su senjorais, galiu tvirtai teigti, kad šios visuomenės nuostatos yra neteisingos.
Stengiamės linksmo, nuoširdaus ir savarankiško senolio įvaizdžiu dalintis su savo bendruomene. Organizuojame parodas, pvz., neseniai kartu su profesionaliais fotografais surengėme parodą, kurioje eksponuojamos besišypsančių senolių nuotraukos.
Senjorai yra linksmi ir moka džiaugtis. Tik kartais, kaip ir bet kokio amžiaus žmonės, kenčiantys nuo psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimų, negali tinkamai savęs išreikšti.
– Kaip manote, kodėl panašią veiklą vykdančių organizacijų Lietuvoje nėra daug?
– Pagrindinė priežastis, kuri dažnai užkerta kelią tokio tipo veikloms, – finansavimo stoka. Valstybinių finansavimo projektų, skirtų vien senyvo amžiaus žmonių užimtumui šiuo metu Lietuvoje nėra. Dauguma užimtumą skatinančių valstybinių projektų yra skirti negalią turintiems darbingo amžiaus žmonėms. Manome, kad jei finansavimo galimybių būtų daugiau, tokios įstaigos kaip „Gerumo skraistė“ steigtųsi aktyviau.
– Ko išmokote vadovaudama organizacijai?
– Visų pirma, supratau, kaip gera daryti tai, ko iš tikrųjų trokšti. Prieš įkurdama „Gerumo skraistę“ gyvenau Klaipėdoje ir sėkmingai dariau chemikės karjerą. Man gerai sekėsi, bet visada trūko prasmės. Per atostogas dažnai savanoriaudavau, jausdavau stiprų poreikį padėti senyvo amžiaus žmonėms. Galiausiai nusprendžiau po 20 metų sugrįžti į gimtąjį Alytų ir padėti čia gyvenantiems senjorams.
Ši veikla man teikia daug laimės. Aišku, kartais būna sunku užtikrinti, kad dienos užimtumo centro bei mūsų teikiamų paslaugų tęstinumą. Nerimauju, ar ir toliau pavyks vykdyti veiklą, gauti projektų finansavimą. Tik žinau, kad pradėjusi, negaliu nuleisti rankų. Negaliu iš mūsų senjorų bendruomenės atimti to, ką jiems suteikiame. „Gerumo skraistė“ skatina mane tobulėti bei siekti dar didesnių tikslų.
Tau įdomu? Tu gali prisidėti.
Patikusiais „Gerų istorijų“ pasakojimais kviečiame dalintis socialiniuose tinkluose. Taip padėsite skleisti žinią apie bendruomenių veiklas, kurios galbūt įkvėps ir paskatins kitus drąsiau imtis socialinių iniciatyvų.
Nežinantys, kaip galėtų prisidėti prie socialinės veiklos, bet turintys gerų norų, galite susisiekti su mumis čia. Mes pasirūpinsime, kad jie virstų gerais darbais.
