– Gintare, kaip ir kodėl nusprendėte savanoriauti „Carite“?
– Studijavau Tarptautinės komunikacijos magistrą Vilniaus universitete ir rašiau baigiamąjį magistro darbą tema „Pabėgėlių vaizdavimo ypatumai Lietuvos naujienų portaluose“. Būtent tai mane paskatino daug domėtis pabėgėliais. Pamačiusi, kaip jie vaizduojami žiniasklaidoje, supratau, kad tai tikrai dažnai neatitinka realybės.
Negana to, man tai pasirodė labai įdomu, tad nusprendžiau, kad norėčiau artimiau susipažinti su tais žmonėmis. Netrukus aš pradėjau praktiką Tarptautinėje migracijos organizacijoje ir tuo pat metu savanoriauti „Carite“. Ilgainiui atsirado galimybė ne tik savanoriauti, bet ir tapti šios organizacijos darbuotoja.
Beje, aš visą laiką norėjau studijuoti arabų kalbą arba socialinį darbą, bet kuomet mokiausi mokykloje, visi mane labai atkalbinėjo, o aš klausiau aplinkinių patarimų. Visgi gyvenimas vis tiek susidėliojo taip, kad esu čia, kur ir norėjau būti.
– Ar „Caritas“ buvo pirmoji jūsų tokia savanoriška veikla? Ar prieš tai irgi savanoriaudavote kitose organizacijose?
– Savo savanorystės karjerą pradėjau Palaimintojo J.Matulaičio socialiniame dienos centre „Vaikai – vaikams“, kuriame dirbau su vaikais, taip pat ir neįgaliaisiais. Savanoriavau vyresnio draugo programoje, „Kino pavasaryje“, „Maisto banke“.
– Gintare, iš kur turite tiek noro ir motyvacijos padėti kitiems?
– Šioje veikloje matau prasmę ir man įdomu. Pabėgėliams aš noriu atverti ir parodyti visas galimybes, kurių čia yra tikrai daug.
Ši veikla man be galo įdomi. Žmonės atvyksta iš įvairiausių šalių – Sirijos, Baltarusijos, Šri Lankos, Irako, Tadžikistano ir kitur. Aš turiu galimybę kiekvieną dieną susipažinti su nauja kultūra, pasaulėžiūra.
Mane įkvepia darbas su žmonėmis. Kai kalbuosi, kai randame kontaktą, kai jie pasakoja savo istorijas. Aš stebiuosi – iš kur jie turi tiek jėgų? O kai matau jų progresą ir kaip jie pamažu įsitvirtina mūsų šalyje, pagerėja jų psichologinė būsena, susiranda draugų – tai dar labiau mane įkvepia.
Norime naikinti visus mitus ir stereotipus.
Viena musulmonų šeima per šias Kalėdas nusipirko eglutę, nes jie gerbia ir nori pažinti mūsų tradicijas. Labai gražu stebėti, kaip vieni iš kitų mokomės ir norime pažinti vieni kitų kultūrą.
– Kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Mes stengiamės viską labai planuoti, turime daug susitikimų, susirinkimų. Tiesą sakant, labai sudėtinga laikytis savo plano, nes mūsų darbe vis nutinka kas nors netikėto. Taip jau yra, kai dirbi su žmonėmis. Pavyzdžiui, kas nors suserga ir reikia kartu vykti į polikliniką ar paaiškėja, kad kažkuris užsienietis buvo apgautas ar pametė dokumentus. Tad dienos planas dažnai būna labai kintantis.
Vakarais organizuojame įvairiausius renginius, į kuriuos kviečiame ateiti ir lietuvius susipažinti su pabėgėliais, užsieniečiais. Norime naikinti visus mitus ir stereotipus.
– Šis darbas, matyt, reikalauja labai stipraus emocinio pasirengimo ir dažnai žadina liūdnas emocijas. Kaip jums pavyksta su tuo susitvarkyti?
– Ši veikla išties sukelia labai daug emocijų. Girdime labai liūdnas istorijas kiekvieną dieną. Pabėgėliai pasakoja, kiek nelaimių jiems atsitiko tiek jų gimtosiose šalyse, tiek Lietuvoje. Pavyzdžiui, vieną vaikiną per mėnesį Lietuvoje užpuolė tris kartus tik dėl to, kad jis yra užsienietis ir kitaip atrodo. Būna, kad pabėgėliai netikėtai sužino apie artimųjų mirtis. Visas emocijas turime išgyventi drauge.
Tai iš tikrųjų liūdina, tačiau turime labai stiprią darbuotojų ir savanorių komandą, kuri įkvepia. Dar labai įkvepia tų žmonių pasiekimai. Džiaugiamės, kai jiems pavyksta susirasti būstą ar darbą, kai jie įstoja mokytis, susilaukia vaikų ar susituokia. Beje, užsieniečiai labai tuokiasi su lietuvaitėm (šypsosi). Sunkesnėmis akimirkomis kartu su komanda aptariame, kokius žingsnius toliau žengti ir kaip tvirtai laikytis šiame kelyje.
– Ar šios emocijos yra didžiausias iššūkis kalbant apie „Caritą“, ar galėtumėt dar kažką išskirti?
– Man kartais itin sunku pasakyti aplinkiniams, kad aš dirbu su pabėgėliais. Dažnai už tai esu smerkiama. Noriu daryti gera, tačiau retai sulaukiu palaikymo iš aplinkos. Vis girdžiu klausimus, kam čia tiems svetimiems padėti? Aš to negaliu suprasti, kodėl mes negalime kitiems suteikti to, kuo galime pasidalinti?
Labiausiai mane liūdina aplinkinių apatija. Viena mūsų pabėgėlė yra pasakiusi, kad tylėjimas ir nieko nedarymas reiškia pritarimą. Man labai patiko ši mintis.
– Ar pastebite pokyčių, kalbant apie pabėgėlių portretą mūsų visuomenėje?
– Judama link to, tačiau greit to pakeisti nepavyks. Vienas dalykas yra ką nors perskaityti žiniasklaidoje, kitas – ateiti ir susipažinti. Turiu puikų pavyzdį. Vienos mano buvusios kolegės mama, jai čia pradėjus dirbti, sakė – „kur tu ten eini su tais dirbti“. Tačiau kolegės tai nesustabdė, ji vis tiek sakė, kad eis ir darys gera. Maždaug po pusmečio jos mama keliavo namo. Pavargusi, nešina daugybe maišų rankose, lijo lietus. Ji nutarė prisėsti ant suoliuko.
Tuo metu pro šalį ėjo vienas iš mūsų užsieniečių, kuris netoliese gyvena. Kolegės mama žinojo, kad jis yra pabėgėlis, tačiau pažįstami nebuvo. Jis priėjo ir sako: „Na, ką, pavargai? Einam aš tau padėsiu.“ Pabėgėlis paėmęs tuos maišus nunešė į kolegės mamos namus. Ta moteris tiesiog apsiverkė. Susipažinus viskas būna kitaip, nuomonė pasikeičia.
– Kaip reagavo jūsų artimieji, draugai, kuomet nusprendėte dirbti „Carite“?
– Įvairiai. Artimesni šeimos nariai palaikė. Bet, žinoma, ne visi suprato.
– Kaip jūsų pačios gyvenimą pakeitė ar praturtino šis darbas?
– Man atrodo, kad emociškai ir psichologiškai tapau stipresnė. „Caritas“ praplėtė mano pasaulėžiūrą. Pažadino dar didesnę meilę pasauliui ir žmogui. Pažinau save.
– Ko palinkėtumėt tiems žmonėms, kurie labai norėtų prisidėti prie savanoriškos veiklos, bet bijo, kad nepajėgs?
Galiu palinkėti nebijoti, nes iš tiesų niekas nėra taip baisu, kaip atrodo. Kol nenueini, nesusipažįsti, tol bijai. Reikia prisėsti šalia žmogaus, o ne savo baimės. Dėl to kviečiame užeiti į mūsų centrą, į kokį nors renginį ir susipažinti.
15min iniciatyva „Šiemet buvau geras“ kviečia dalintis gerais darbais, paviešinti geradarius!
Jeigu žinote, kad šalia jūsų gyvena geras žmogus, bet jis yra per daug kuklus, kad pats pasigirtų, parašykite mums apie jį – mes susisieksime ir pakalbinsime. Rašykite el. paštu buvaugeras@15min.lt. Pagausinkime gerumo, kad ta šiluma paliestų kuo daugiau širdžių!
