Prabėgo daugiau nei tūkstantis metų nuo tos dienos, kai žmonės atėjo į Umbrą. Umbra tapo jų namais, jų nauja tėvyne. Tačiau ar gali būti taip, kad dabar į Umbrą ateina dar kai kas... bloga?
Dorenas es Tua – Talėjos gvardijos leitenantas, Akademijos auklėtinis.
Pjen Du Giuili – Čintos imperatoriaus šnipė, priversta bėgti iš tėvynės.
Taena s‘Egil – ne sava valia Velengortijos karaliaus patikėtinė ypatingiems reikalams.
Kokiu neįtikėtinu būdu persipins tos trijulės keliai? Ir kur nuves, persipynę?
Gintauto K.Ivanicko knygą „Tamsa ryja tamsą“ rasite čia, o apsakymą „Septintoji taisyklė“ skaitykite žemiau.
Gintautas K. Ivanickas
„Septintoji taisyklė“
„...kiekvienas pasižymi ir unikaliomis savybėmis, tačiau pagrindiniai bendri bruožai leidžia atskirti vienus nuo kitų. Kol niekas kitas nepasiūlė geresnės sistemos, remsiuosi savo paties naudojama pakopų sistema.
Pirmoji pakopa – jai priklauso visi Regintieji, sugebantys pajausti (nesvarbu, kokių juslių dėka) įtampos ir galimo poveikio taškus. Dažnai jie net patys to nesuvokia, tad tokius Reginčiuosius atrasti ir identifikuoti sudėtingiausia.
Antroji pakopa – Regintieji, turintys imunitetą Liečiančių esmę poveikiui.
Trečioji pakopa – Liečiantys esmę. Regintieji, gebantys manipuliuoti įtampos ir poveikio taškais fizinio kontakto metu.
Ketvirtoji pakopa – Regintieji, turintys imunitetą Kalbančių į širdį poveikiui.
Penktoji pakopa – Kalbantys į širdį. Regintieji, gebantys manipuliuoti įtampos ir poveikio taškais naudodami savo balsą.
Šeštoji pakopa – Regintieji, turintys imunitetą Žvelgiančių į sielą poveikiui.
Septintoji pakopa – Žvelgiantys į sielą. Regintieji, gebantys manipuliuoti įtampos ir poveikio taškais vizualinio kontakto metu.
Aštuntoji pakopa – Regintieji, turintys imunitetą Vedančiųjų keliu poveikiui. (PASTABA: Teoriškai turėtų egzistuoti, bet žinomų atvejų nėra.)
Devintoji pakopa – Vedantieji keliu. Regintieji, gebantys manipuliuoti įtampos ir poveikio taškais vien tik savo minties galia. (PASTABA: Žinome tik du – be jokios abejonės, tai Sesuo ir čintarų No Fu Minis.)
Bet kurios aukštesniosios pakopos Regintysis nebūtinai turės ir žemesniųjų pakopų sugebėjimus. Yra viena vienintelė, bet neabejotina išimtis – pirmosios pakopos sugebėjimus turi visi. Kitaip jie ir nebūtų Regintieji, tiesa?“
Gunjolis (spėjama!) „Traktatas apie Reginčiųjų esmę“ (spėjama!). Vienintelis išlikęs lapas saugomas Buronjos universiteto bibliotekoje. Leidimo metai ir vieta – nežinomi.
922 metai, 46-oji rudens diena
Užugirių kaimas, Vamora
Želkopas blaškėsi, sukdamas ratus po savo namų kiemą. Namų, į kuriuos jam kuo griežčiausiai buvo prisakyta artimiausiom valandomis be leidimo nė nosies nebandyt įkišt. Namų, iš kurių laukan veržėsi jo žmonos riksmai, pastaruoju metu vis tylesni ir gailesni. Kai garsai staiga visiškai nutilo, Želkopas taip ir sustingo vietoje, tik pirštai iki skausmo suspaudė iki tol rankoje maigytą kepurę.
Cypdamos prasivėrė durys, kurių vyrius Želkopas jau gerą pusmetį kasdien žadėjo žmonai sutept taukais. „O, Seserie, tegul tik viskas bus gerai, – užsimerkęs mintyse maldavo jis. – Šiandien pat sutepsiu, prisiekiu. Ir klibančią stalo koją sutaisysiu. Ir... Tegul tik viskas bus gerai.“
– Bus, – išgirdo tyliai ištariant Barzdylą, kuris gal ir turėjo vardą, bet niekas kaime jo neprisiminė. Nors Želkopas būtų galėjęs prisiekti, kad prieš porą mėnesių, kai tas senis tik atvyko nežinia iš kur, tikrai prisistatė. Ir prisistatė ne Barzdyla. Čia jau vėliau kaimo gyventojai taip jį praminė. Patys kone visi iki vieno, išskyrus moteris (ir tai ne visas, – mintyse pasitaisė Želkopas), barzdoti, tačiau tokia vešlia, balta it sniegas, siekiančia juosmenį – pasigirt negalėjo. Taip ir prilipo – Barzdyla.
– Bus, – pakartojo senis. – Viskas bus gerai, Želkopai. Skausmą aš padėjau suvaldyt, o visa kita – jau pribuvėjos rankose. Nusiramink, bobutė Sjena savo reikalą išmano. Ji...
Ir tuomet vėl pasigirdo riksmas. Tik šįsyk ne moters – vaiko.
Želkopas nė pats nepajuto, kaip pirštai atsigniaužė, o kepurė nukrito į purvą prie kojų. Iš krūtinės ištrūko palengvėjimo atodūsis.
– Na, aš juk sakiau... – Barzdyla susvyravo, pasirėmė ranka į trobos sieną, žengė žingsnį link pasienyje stovinčio suolo ir ne tiek atsisėdo, kiek susmuko ant jo. Želkopas tik dabar pastebėjo, koks išvargęs atrodo senolis.
– – -
– Kito kelio nėra? – nepatenkintas timptelėjo pavadžius žuviaakis, žvelgdamas į palaikį pakabinamą tiltą virš toli apačioje garmančios upės.
„Ne tik akys išsprogę, bet ir balsas kaip ožio“, – pajutęs oda bėgiojant šiurpuliukus, pamanė persigandęs vienuolikametis berniokas, ne savo noru tapęs vedliu tai atėjūnų trijulei. Tylomis tik papurtė galvą.
– Ko ten muistaisi, kaip aklių geliamas? Kalbėk! – savo gergždžiančiu balsu it botagu perliejo bernioką raitelis.
– Ne, jūsų mylista, nėr. Galima per aplinkui, per Rūdkasius ir apeinant Akląjį ežerą, bet tąsyk teks kažin kur nakvynei sustot. Galima ir Rūdkasiuos, bet anie ten...
– Neklausiau nieko apie jokius šūdkasius! – žuviaakis nusispjovė, atsigręžė į savo palydą – du gerokai kukliau už savo išsipusčiusį vadeivą apsirėdžiusius palydovus. – Tu! – mostelėjo vienam iš jų. – Šok iš balno, čiupk už pavadžio ir vesk savo kuiną anapus. Pažiūrėsim, ar pakankamai tvirtas tiltas.
– Kodėl aš? Tegul Ermanas eina.
– Kodėl tu? Vakar, Šezakai, per pietus reikėjo į Ermaną pirštu rodyti – girdi, tegul Ermanas valgo. Ir užvakar. Ir pastaruosius dešimt metų. Jei jau tiltas tave atlaikys, tai ir mums saugu bus. Pirmyn! – žuviaakio tonas aiškiai rodė, kad geriau su juo nesiginčyti.
Pavadintasis Šezaku nebesiginčydamas nušoko nuo žirgo ir vesdamas jį už pavadžio neryžtingai prisiartino prie tilto. Dirstelėjo žemyn ir net nusipurtė. Tarsi priekaištaudamas pats sau paplekšnojo per tikrai nemenką pilvą ir žengė pirmą žingsnį. Tuomet dar vieną. Kai paskui jį ant tilto žengė ir žirgas, konstrukciją laikančios virvės gailiai sugirgždėjo. Ir vis dėlto patręšusi lenta įlūžo ne po žirgo kanopomis, o po Šezako koja. Nutiko tai, kai iki kito kranto buvo belikę vos keli žingsniai. Gerai, kad žirgas neišsigando, nesupanikavo. Stovėjo sau ramiai ir abejingai stebėjo, kaip panikuoja Šezakas. Koja prasmego, įstrigo tarpe, o storulis tampėsi į visas puses, bandydamas ją kaip nors išlaisvinti. Galiausiai pavyko, tiesa, be aukų neapsiėjo – srauni upės tėkmė visiems laikams pasiglemžė batą.
– Kad tave vėlės! – piktai nusikeikė Šezakas. Bet tik tuomet, kai pagaliau abiem kojomis – tiek basa, tiek apauta – jau vėl stovėjo ant tvirtos žemės.
Įlūžusią lentą teko atsargiai peržengti, bet ir Ermanas, ir žuviaakis vadeiva tiltą įveikė sėkmingai. O štai jų vedlys...
– Vėlės griebtų! Kur tas vaikigalis?
Šezakas ir Ermanas tik skėstelėjo rankomis. Kol visas dėmesys buvo sutelktas į kliūties įveikimą, vaikis kažin kur išgaravo.
– – -
– Mergaitė, – bobutė Sjena įsitaisė ant suolo šalia Barzdylos. – Sveika, – atsakė į nebylų senolio klausimą. – Abi sveikos.
Barzdyla patenkintas nusišypsojo. Atsistojo, uždėjo ranką bobutei Sjenai ant peties.
– Ačiū, – tyliai tarė. – Atgavau kiek kvapą, eisiu. Kalvis koją susilaužė, reikia ir jam pagelbėti. Anava, ar ne jo vaikis lekia? Negi taip blogai?
– Ne, – bobutės Sjenos regėjimas buvo geresnis. – Tai Urkelis, jis su medkirčiais anapus upės šįryt iškeliavo.
– Su medkirčiais? Apsaugok, Seserie, negi kokia nelaimė? – apsiniaukė Barzdyla.
– Ten... ten... – gaudė kvapą kieman įpuolęs vaikis, pašėlusiai mostaguodamas rankomis. – Jie... trys. Raiti, ginkluoti. Ir ieško jūsų, – kreipėsi į senolį. – Nupasakojo tiksliai, kaip atrodot. Pasakė, kada pas mus atvykot. Liepė kaiman palydėti.
– Kur jie? – Barzdyla tarsi atjaunėjo, išsitiesė. – Kur?
Urkelis mostelėjo ranka:
– Per tiltą nuvedžiau, o pats – trumpesniu keliu. Bet jie raiti, tai netrukus jau bus čia.
– Gaila, – liūdnai atsiduso žilabarzdis. – Man pas jus patiko. Maniau, ilgiau čia užsibūsiu. Nors ir taip jau per ilgai. Sesuo mato, per ilgai. Ką gi, – pasisuko jis į bobutę Sjeną, – paieškok kokių žolelių kalvio skausmui apraminti. Aš jau jam nebepadėsiu.
– Mes galim jus paslėpti! – šūktelėjo trobos tarpdury tik dabar pasirodęs, bet aiškiai visą pokalbį girdėjęs Želkopas.
– Ne, negalit, – papurtė galvą Barzdyla.
– – -
– Kur jis?
– Kad nežinom, jūsų mylista, – Želkopas tankiai sumirksėjo ir skėstelėjo rankomis. – Buvo buvo, o paskui vieną rytą atsikėlėm – ir nėr. Troba atvirom durim palikta, o kur pats prapuolė...
Žuviaakis pasilenkė balne, įsmeigė savo išsprogusių akių žvilgsnį į šviežiai iškeptą tėtušį.
– Negaišink mano laiko. Puikiai žinau, kad jis buvo čia. Ir paspruko, it bailus triušis. Tau tereikia pasakyti, kuria kryptimi, – tyliai iškošė raitelis.
Želkopo burna staiga pritvinko seilių. Jis norėjo jas nuryti, bet nedrįso. Nežinia kaip atvykėlių vadeivos rankose tarsi iš niekur atsirado durklas. Ir tas durklas dabar smaigaliu rėmėsi kaimiečiui į gerklę.
– T-ten, – išstenėjo jis. Ir parodė ranka: – Ta kryptimi, jūsų mylista.
Žuviaakis atsitiesė ir garsiai nusikvatojo. Durklas jo rankoje prapuolė taip pat staigiai, kaip buvo atsiradęs. Vis dar tebesišypsodamas raitelis tarė:
– O dabar PASAKYSI MAN TEISYBĘ. KURLINK SENIS PATRAUKĖ?
Vėliau Želkopas ir pats sau niekaip nesugebėjo atsakyti, kodėl, nors buvo tvirtai pasiryžęs geriau jau numirti, parodė teisingą kryptį.
– – -
Pamatė jį iš tolo – žingsniavo sau keliu, pasiramsčiuodamas lazda, nė nebandydamas slėptis. O ir kur pasislėpsi? Miškas baigėsi, aplink – vien tušti laukai, net palaikio krūmelio pakelėje nerasi.
– Kaukes! – paliepė žuviaakis.
Tik kelios akimirkos – ir visų trijų veidus jau dengė kaukės. Juodos, aklinos – tik akims ir burnai paliktos siauros prorėžos.
– Ir nepamirškit pirštinių, – pridūrė vadeiva. – Atsiminkit, neleiskite jam prisiliesti jums prie odos. O dabar – pirmyn!
Barzdyla išgirdo už nugaros kanopų bildesį. Atsigręžė – raiteliai buvo jau visai šalia. Bėgti nėra prasmės. O ir bėgikas, reikia pripažinti, jis jau seniai ne koks. Tad sustojo vidury kelio veidu į artėjančius persekiotojus, tvirčiau abiem rankom sugniaužė lazdą. Pasinaudoti ja nebespėjo – silpnos senolio akys per vėlai pastebėjo prietemoje atlekiančią kilpą. Virvė apsivijo, rankas ties alkūnėmis prispausdama prie kūno, trūktelėjo, išvertė žilabarzdį iš kojų. Galva skaudžiai trinktelėjo žemėn.
Šezakas nušoko nuo arklio, nepaisant sudėjimo stebėtinai vikriai prišoko prie parkritusio senolio, įrėmė kelį jam nugaron, įgudusiu judesiu supančiojo rankas. Tik tuomet apvertė žilabarzdį veidu į viršų. Senis staiga neįtikėtinai išsilenkė, trenkėsi petimi į ties juo pritūpusį Šezaką, parversdamas storuli žemėn. Dar akimirka – ir žilabarzdis jau buvo viršuje. Nosimi prisispaudė prie kauke nepridengtos storulio ausies, sukuždėjo: „Apgink“, – ir kaipmat nusirito žemėn.
Šezakas atsistojo, nusipurtė nuo rūbų dulkes. Dirstelėjo į prie kojų gulintį supančiotą senį, lėtai išsitraukė kalaviją ir pasisuko į žuviaakį.
– MESK KALAVIJĄ, – paliepė vadeiva.
Šezako pirštai atsigniaužė, kalavijas nukrito ant žemės, rankena skaudžiai trinktelėjo per basosios kojos pirštus. Tačiau storulio tai nesulaikė, jis sugniaužė kumščius ir žengė dar žingsnį priekin.
– O DABAR PAMIRŠK, KĄ TAU LIEPĖ SENIS.
Šezakas sustojo ir ėmė nustebęs dairytis aplinkui, tarsi ką tik pažadintas iš sapno ir nesuprantantis, nei kur esąs, nei ką bedarąs.
Žuviaakis nušoko nuo žirgo, prisiartino prie surišto senolio ir pažvelgė tam į akis.
– Esilis. Esilis se Ganjakas, – sukuždėjo žilabarzdis.
– Na, sveikas, Mokytojau, – atsiliepė žuviaakis.
– – -
Laužas tyliai spragsėjo, šokantys liepsnos liežuviai apšvietė tris aplink ugnį įsitaisiusias figūras. Surištą Barzdylą nugara atrėmė į senos pušies kamieną. Tiesiai priešais jį kitapus laužo sėdėjo žuviaakis. Kiek atokiau įsitaisęs Šezakas tupėjo nulenkęs galvą ir tarsi nežinodamas, kuo užimti rankas, vartaliojo jose didžiulį kankorėžį, vis atlauždamas po vieną žvynelį.
– Greitai gi tu išvertei kailį, Esili, – tylą sudrumstė kimus senolio balsas.
– Tau – peiras se Ganjakas. Žinok savo vietą ir kreipkis, kaip pridera, – purkštelėjo žuviaakis.
Senis tik nusišypsojo lūpų kampučiais.
– Ir kaip? Sočiai šeria? Grandinė ne per trumpa? Tas sarginio šuns gyvenimas...
Peiras se Ganjakas pašoko, bet kaip mat susitvardė ir klestelėjo atgal.
– Gyvenimas... Šuns – ne šuns, bet bus ilgesnis nei tavasis. Pirmoji taisyklė, – žuviaakio balse pasigirdo pašaipa, – visuomet būk teisingoje pusėje.
Žilabarzdis krustelėjo, įsitaisydamas patogiau, bent jau tiek, kiek leido surištos rankos ir kojos.
– Gaudytojai – teisinga pusė? Prastai mokeisi, Esili. Ir šitą taisyklę supratai klaidingai. Kaip ir antrąją.
– Antrąją? Ne. Taisyklę reikia derinti prie savęs. Tarsi batus. Pranešioti, kol taps patogūs kojai. Nešk gėrį, – peiras nusispjovė į laužą. – Aš ir nešu. Sau. O kam gi dar? Štai tu – to kaimo žmonėms nešei gėrį?
– Tikiuosi.
– Ir?
Senis nutylėjo.
– O juk ne kas kitas, kaip vienas iš tų, kam nešei, tave ir įdavė. Nori, pasakysiu kas? – peiras pasilenkė į priekį, laužo atspindžiai sužibo jo išsprogusių akių vyzdžiuose.
– Ne. Nenoriu.
Žuviaakis tik tyliai nusijuokė. Tada apsidairė ir šūktelėjo Šezakui:
– Kur, vėlės griebtų, prapuolė Ermanas? Jį tik nelaimės pargabent siųst. Laužas tuoj užges. Eik, paieškok, kur jis prašapo.
– Vėl aš... – po nosim sau murmtelėjo storulis, bet atsistojo ir vis dar tyliai keiksnodamas pranyko nakties tamsoje.
Kurį laiką dvejetas likusių prie laužo tylėjo.
– Ir kas dabar? – vėl pirmasis nutraukė tylą senis.
– Žinia, kas. Geriausiu atveju – grandinės tamsioje ir drėgnoje kameroje. Bet tavo vietoje, to nesitikėčiau. Laužas, štai kas. Tik didesnis už tą, prie kurio šildomės. Bet tu pratinkis, pratinkis, – nusišaipė žuviaakis.
– Štai ir į trečiąją taisyklę tau nusispjaut. Nepakenk.
– Aš ir nekenkiu. Sau.
– Tu juk supranti, kad pats trumpini savo gyvenimą, mus medžiodamas? Sumedžiosi paskutinį – kas tada? Tikiesi padėkos? Tave išmes kaip pasenusį, nebereikalingą šunį. Geriausiu atveju. O gal irgi – grandinės, laužas... Bent jau pagalvok, kaip saugoti save...
– Vėl tu su savo taisyklėm! Ketvirtoji: saugok save – tavęs reikės kitiems, – netikėtai sukikeno žuviaakis. – O pats nusaugojai? Kas jau kas, o turėjai suprasti, kad negalima ilgai užsibūti vienoje vietoje. Anksčiau ar vėliau pasklis gandas. Anksčiau ar vėliau – kas nors įskųs. Penktoji, ir paskutinė taisyklė: niekuo nepasitikėk.
Senis liūdnai nusišypsojo:
– Vis dėlto prastas tu buvai mokinys, Esili. Penktoji taisyklė ne paskutinė.
– Ne?
– Ne. Yra dar viena – visuomet turėk antrą planą.
Kurį laiką žuviaakis tylomis žiūrėjo į senį, po to staiga pašoko, siektelėjo prie diržo kabančio durklo rankenos. Sugriebti jos nespėjo. Garsiai suriko ir nustebęs pažvelgė į netikėtai vidury krūtinės išdygusį kruviną kalavijo smaigalį.
– – -
Ermanas, jauniausias iš Gaudytojų, nutraukęs negyvas išsprogusias akis įsmeigusio į naktinį dangų vadeivos apsiaustą, kruopščiai valė juo kalavijo geležtę.
– O antrasis? – trindamas išlaisvintų rankų riešus paklausė senis.
Jaunuolis tik papurtė galvą.
– Na, tai kaina, kurią mokame už savo išlikimą.
Jaunuolis vis dar įnirtingai tylomis trynė audiniu savo ginklo geležtę.
– Kur tu dabar?
– Atgal, Mokytojau, – vengdamas senio žvilgsnio atsakė Ermanas.
– Grįši vienas? O ką...
– Buvo čia toks tiltas pakeliui. Šezakas įlūžo, peiras se Ganjakas puolė padėti. Nepasisekė. Palaikis tas tiltas buvo.
Senis liūdnai šyptelėjo.
– Nepavojinga?
– Visuomet pavojinga, Mokytojau, – jaunuolis atsistojo, pažvelgė į palengva šviesėjantį dangų. – Aušta. Metas judėti.
– Kiek dar mūsiškių liko tarp Gaudytojų? – senis taip pat atsistojo.
– Žinau bent du. Bijau, kad gali būti ir daugiau.
– Eime sykiu. Negrįžk, – netikėtai pačiam sau tarė senis. – Anksčiau ar vėliau įkliūsi.
Jaunuolis prikando lūpą. Akimirką patylėjo. Po to papurtė galvą:
– Anksčiau ar vėliau. Bet dar ne šiandien.
– Dar ne šiandien, – pakartojo senis ir pasisuko eiti.
– Mokytojau! – pašaukė Ermanas.
Senis atsisuko.
– Sakykit, – rankoje laikomo kalavijo galu jaunuolis parodė į žuviaakio kūną, – o kaipgi – nepakenk? Ar mes nelaužome...
– Tokiais atvejais, – šyptelėjo senis, – remkimės septintąja taisykle.
– Yra ir septintoji? – nustebo jaunuolis.
– Yra. Ir labai paprasta – visada būna išimčių.
