Gratos laiškas mamai. Skaitykite!
„Pramintu saulės taku bėga basa vaikystė...“ Gal Jums kažkur girdėti šie žodžiai? O toliau: „Lyg nesugaunamų pasakų paukštę ji vejasi laiką ir plaikstydama vėjyje plaukus, kužda į ausį – vaikystės sapnas jau nušnarėjo.” Ar prisiminėt?
Šios eilutės iš Tavo užrašų knygelės. Man nepažįstamos autorės laiškas mamai, kurį Tu jaunystėje skaitei kažkokiame susibūrime. Tikriausiai jis Tau labai patiko. Patiko ir man dar paauglystėje, kai perskaičiau iš Tavo užrašų lobyno, jos taip giliai įstrigo atmintyje, kad negaliu jų ištrinti, kaip ir ryškiausių prisiminimų apie savo vaikystę.
Prisimenu, Mama, tada Tu mums buvai nuolatinė palydovė į darželį. Visada laikydavausi Tavo dešinės rankos, o Tu nuolat primindavai, kad nestatyčiau kairės kojos į vidų, nes vieno batuko pakulnė visada būdavo kreivai nušleivota. O Tavo batai ir bateliai? Visada tvarkingi, švarūs. Atrodo, galėtum Tu juos nešioti tūkstantį metų! Išmeti tik tada, kai jie sudūlėja.
Kaip dabar prisimenu, kad žiemą taip gražiai girgždėdavo Tavo batai sniege, o man nepavykdavo taip padaryti. Gal pėdutės buvo per mažos? Žiemą taip buvo gera sėdėti rogėse, kai Tu mus su broliu tempdavai į darželį. Norėjosi, kad kuo greičiau Tu eitum ar dar geriau – bėgtum, kad vėjas pūstų į veidą. Vaikystėje, net į galvą nešovė, kad Tau gali būti sunku.
Bet Tu nieko nesakydavai.
Tu nuolat primindavai, kad nestatyčiau kairės kojos į vidų, nes vieno batuko pakulnė visada būdavo kreivai nušleivota.
Visada ir visi laukia pavasario! O mes laukdavom dar ir dėl to, kad savaitgaliais eidavome pasivaikščioti į miesto parką. Tu visada tvarkingai, gražiai apsirengdavai, pasipuošdavai, to mokei ir mus. Aš taip pat turėjau išeiginį, šviesiai rožinį paltuką su dailiomis, raižytomis geltono metalo sagutėmis. Brolis dažnai priešgyniaudavo, kai Tu liepdavai apsirengi vieną ar kitą drabužį.
Parke rinkdavome žibutes! Stengdavomės, tiesiog lenktyniaudavom, kuris jų priskins Tau daugiau. Žibutės buvo Tavo mėgstamiausios gėlės ir didžiausia dovana, kokią tada mes Tau galėjome padovanoti. Tik apie tai pagalvojus, norisi Tau uždainuoti: „Žibuoklėm pražydo šilelio, šilelio šlaitai... Mama, aš mylėsiu Tave amžinai, amžinai.“
Bute ant palangės pavasarį visada pražysdavo kaktusas. Bet sykį man nepatiko jo duriantys, aštrūs spygliai, ir aš šaukšteliu visus juos nugremžiau. Nežinau, ar Tu tai pastebėjai, bet pylos už tai tikrai negavau.
Neprisimenu Tavęs labai piktos. Pažymių knygeles visada nešdavome Tau pasirašyti, o kai atsirasdavo blogesnių pažymių, Tu liepdavai nešti tėčiui. Tėčio mes privengdavome. Kaip dabar, taip ir vaikystėje man nesisekė gražiai nupiešti gyvūnų siluetų, o Tu tąkart padėjai – gavau gerą pažymį. Atmintyje išlikę Tavo studijų užrašai, kur taip dailiai, spalvotais pieštukais nupiešti patiekalai. Tikriausia čia ir bus atsakymas, iš kur mano dukrose tas talentas piešti?
Mamyte, ar esi kada skaičiavusi, kiek spalvingų kaspinėlių aš turėjau ilgoms kasoms supinti? Dar ir dabar dalis iš jų yra pas mane, vis nesiryžtu jų išmesti...
Iš Tavęs paveldėjau gražius plaukus, kuriais Tu rūpinais kaip savais. Mamyte, ar esi kada skaičiavusi, kiek spalvingų kaspinėlių aš turėjau ilgoms kasoms supinti? Dar ir dabar dalis iš jų yra pas mane, vis nesiryžtu jų išmesti, nors dukros užaugo, o aš su savo ilgais plaukais atsisveikinau tik brolio šeimos paraginta, būdama trisdešimties.
Prisimenu, kai man mažytei, vonioje plaudama galvą, kaskart ramiai kartodavai: dabar užsimerk, atsilenk. Prisimenu, kaip man būdavo baisu toje vonioje, nors Tu tvirtai laikydavai mane virš vandens ant savo rankų, o aš vistiek bijodavau panirti. Už paklusnumą ir drąsą vonioje visada būdavau apdovanota – gaudavau saldainį. Vien dėl to saldainio reikėjo nugalėti save, nes kitaip tekdavo gudrauti.
Prisimenu, svetainėje visada būdavo aukso spalvos metalinis krepšelis su saldainiais netikėtam svečiui pavaišinti. Tų saldainių taip norėdavom, kad sunku būdavo susilaikyti. Tada gražiai išlukštendavom ir vėl susukę tuščią popierėlį padėdavom į krepšelį. Kartą tėtis už tai nubaudė brolį, o aš nedrįsau prisipažinti, nors smaližiavome abu. Turėjau ypatingą uoslę saldumynams. Paslėptus saldainius surasdavau net drabužių lentynose!
Vienoje šeimos drabužių spintoje didesnė dalis buvo mano suknelių, kurias parveždavo tėtis iš komandiruočių į Maskvą. Visi drabužėliai buvo be galo tvarkingi. O aš vaikystėje labai mėgdavau matuotis Tavo sukneles, kai Tu būdavai darbe. Ypač vestuvinę, kuri buvo įvyniota į žydros drobelės pasijonį. Tavo papuošalų skrynelė visada buvo gausesnė už manąją. Dėkoju, kad Tu su manimi mielai dalinaisi savo brangenybėmis.
Dalinaisi ir savo patirtimi. Pamenu, kaip koridoriuje išrūšiuodavai skalbinius prieš skalbiant, o skalbdavai Tu rankom, nes ilgai neturėjom skalbimo mašinos. Ir kaip tu viską suspėdavai?
Prisimenu Tavo nepakartojamą mielinį pyragą „Paskenduolį“ su juodųjų serbentų uogiene, kurį tikriausiai išmokai kepti iš mano močiutės Emilijos – savo mamos. Bėgdavom ir bėgdavom į vonią žiūrėti, ar jau iškilo tešlos gumulas į vandens paviršių dubenyje.
Prisimenu, Mamyt, kad visada mums su broliu leisdavai papuošti kepamą varškės apkepą ar tortą, kiekvienam po savą pusę. Taip Tu pažadinai mūsų kūrybiškumą. Kartais, šeštadienio ar sekmadienio šeimos pietūs būdavo ypatingi! Virdavom cepelinus. Pietaudavom svetainėje, ne virtuvėje. Stalas buvo dengiamas linine staltiese, jos raštus prisimenu ir šiandien. Iš indaujos šia proga išimdavai pietų servizą bei sidabruotus įrankius. Jūs kantriai mus mokėte gražiai elgtis prie stalo, taisyklingai naudotis peiliu ir šakute...
Žiemą taip gražiai girgždėdavo Tavo batai sniege, o man nepavykdavo taip padaryti. Gal pėdutės buvo per mažos?
Šįmet gegužės 5-oji – pirmas gegužės sekmadienis. Motinos diena. Pirmas, ypatingas sekmadienis, kai mes nebūsime kartu. Labai liūdna, kad šiemet mes nesusėsime prie bendro pietų stalo. Man dar sunku susitaikyti, kad Tu po sunkios ligos išskubėjai Anapilin.
Bet šiandien džiaugiuosi, kad nenutylėjau, spėjau Tau išsakyti pačius gražiausius žodžius ir nuolat už viską dėkojau, už visas naudingas pamokėles ir gražią vaikystę.
54-erių dukra Grata
Dalyvaukite konkurse „Laiškas mamai“
Kviečiame dalyvauti 15min GYVENIMAS konkurse „Laiškas mamai“ ir išreikšti savo jausmus žmogui, kuris jus augino ir tebeaugina, vis suteikdamas naujų gyvenimo pamokų, nesvarbu, kiek jums metų bebūtų.
Rašykite apie mamos įsimintiniausią pamoką, tobulai su mama praleistą dieną. Ar gerai pažįstate savo mamą ir suprantate, kokius sprendimus jai teko priimti ir kodėl?
Kokia jūsų mama? Ką prisimenate iš vaikystės?
Atrinktus laiškus publikuosime 15min GYVENIMAS skiltyje. Laiškų lauksime adresu gyvenimas@15min.lt iki gegužės 6 dienos. Nurodykite savo vardą ir pavardę (portale skelbsime tik vardą).
Ypač lauksime laiškų, kurie būtų iliustruoti jūsų mamos ar jūsų visos šeimos nuotrauka. Padirbėkite nuoširdžiai, atsiųskite ilgą laišką (ne 3–5 eilutes), nes dovana – gana solidi.
Jautriausio ir nuoširdžiausio laiško autoriui padovanosime automatinį kraujospūdžio matuoklį „Microlife BPA6PC“.
