Kaip rašo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija, galvijai lubinų beveik neėda, todėl pievos tiek biologiniu tiek ekonominiu požiūriu tampa mažavertėmis.
Norint išlaikyti mums įprastą miškų ir pievų rūšinę įvairovę, privalome naikinti sparčiai plintančius visus invazinius augalus, taip pat ir gausialapius lubinus. Šiuo metu, kol lubinai dar nežydi, yra pats geriausias metas iškasti pavienius augalus, o jų tankiai užkariautus didesnius plotus nušienauti pirmą kartą.
Specialistai pataria, kad iškastas šaknis, kurios jos būna 50 cm ir dar ilgesnės, būtina išdžiovinti, ir tik tada kompostuoti. Jeigu lubinai šienaujami šiems jau nužydėjus, nupjautą lubinų žolę su ankštimis būtina surinkti, išdžiovinti ir sudeginti, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Ne natūraliose buveinėse, ten kur jau karaliauja vienarūšiai neįžengiami lubinų sąžalynai galima naikinti naudojant chemines priemones, t.y. herbicidus (svarbu prisiminti, kad būtina atsižvelgti į vandens apsaugos juostų reikalavimus).
Dirvonuojančiuose laukuose lubinus pavyksta išnaikinti įdirbant žemę ir užsėjant vienmetėmis kultūromis.
Lubinai prisitaikę išgyventi visur
Aplinkosaugininkų teigimu, gausialapiai lubinai laimi konkurencinę kovą su smėlynų ir kitais vietiniais augalais dėl keleto savybių. Ant lubinų šaknų gyvenančios bakterijos atmosferos azoto dujas verčia į azotines trąšas, kurių taip trūksta nederlingame smėlyje. Ilga pagrindinė šaknis aprūpina augalą vandeniu iš gilių žemės sluoksnių, o ankštyse subrendusios sėklos išlieka daigios ne vienerius metus. Tad lubinai lengvai įsitvirtina net ir nederlinguose plotuose, visiškai išstumdami tos vietos įprastus augalus.
„Apsiginkluokite kantrybe. Šio invazinio augalo naikinimas gali užtrukti nuo kelių iki keliolikos metų. Žiedų skynimas tik pristabdo nors ir gražaus, bet agresyvaus augalo plitimą, tad labai kviečiame prisidėti ir prie ilgalaikių veiksmų, kurie padės išlaikyti mūsų natūralių pievų rūšinę įvairovę“ – kalbėjo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Inga Čitavičienė.
