Vytautas – buvęs milicijos ir policijos pareigūnas. 24 metus jis dirbo Šakių rajono milicijoje, o metus laiko, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dar spėjo padėvėti policininko uniformą.
Vėliau atėjo pensijos laikas. Kartu su juo atsirado ir daugiau laiko savo pomėgiui – kurti, gaminti, išgalvoti, atnaujinti įvairius daiktus.
Kiek jų yra pono Vytauto namuose, nepasakys niekas. Kaip suskaičiuosi, jei vien rašiklių – apie tūkstantis, įvairių ženkliukų – apie 600. Savo kolekciją Vytautas saugo sename kaimo name. Čia pat, kieme – savomis rankomis pagaminta pavėsinė, visos kiemo dekoracijos kurtos paties Vytauto rankomis.
Atvažiavęs gali suprasti, o gali ir nesuprasti. Tau gali patikti arba ne. Tačiau tikrai apsilankymas pas Vytautą abejingų nepalieka. Ir tai – ne tik dėl daiktų, bet ir dėl paties šeimininko atviros širdies bei noro bendrauti.
Todėl, jei apsilankysite, pasiruoškite klausytis istorijų. Pavyzdžiui, apie miškus, kai su bičiuliu nuvažiavęs malkų Vytautas netikėtai medyje pamatė tupinčią beždžionę.
„Tas vyras, su kuriuo važiavau, jau ruošėsi tą šaką pjauti. Kai dėjau per rankas, sakau, ką darai?“ – pasakojo Vytautas.
Keistų formų medžio šaką jis parsinešė namo, ir netrukus, patobulinęs ją, sukūrė medinę beždžionę. Panaši istorija buvo ir su gorila bei smaugliu. Juos pamatė taip pat miške, žiūrėdamas į medžius. Mat labai, sako, svarbu miške pastebėti formas ir simbolius.
Apskirtai daug Vytauto sukauptų eksponatų yra iš medžio. Gal teisingiau – su sukauptų, o sukurtų. Išdrožtų, išpjautų. Transformuotų.
Pomėgį medžiui V.Butkevičius paveldėjo iš tėvo, staliaus. Tačiau, sako jis, šios profesijos nepasirinkęs nė vienas iš trijų brolių. O Vytautui ji liko kaip pomėgis.
Vytautas kilęs iš Naumiesčio seniūnijos, esančios gal apie desėtkas, kaip sako pats, kilometrų nuo Griškabūdžio.
„Ir mokiausi ten, Naumiesčio vidurinėje mokykloje. Vėliau 24 metus dirbau Šakių milicijoje, metus – policijoje. Buvau nepilnamečių reikalų inspektorius, po to – budėtojas“, – pasakoja.
Griškabūdyje Vytautas su žmona gyvena jau devynerius metus. Šeima su visais Vytauto sukauptais eksponatais čia atsikraustė pardavę sklypą su namu Naumiestyje. Mat buvo didelis, apie 60 arų. O tiek, užaugus vaikams, nereikia. Be to, kainuoja malkos ir anglys namo šildymui.
„Mūsų sodyba Naumiesčio seniūnijoje buvo avangardiškiausia. Namas didelis – medinis, su mansarda. Reikėdavo dirbt prie visko. Dar laikėme gyvulių.
Baisiai brangios buvo anglys, neįmanoma buvo. Pagalvojome ir pardavėme tą namą. Prieš tai radome skelbimą, kad čia parduodamas 13 arų sklypas su nameliu. Taip ir atvažiavom į Griškabūdį. O čia buvo baisus dilgėlynas, nebuvo matyt nieko“, – sako Vytautas.
Beje, svarbu žinoti, kad daugybė eksponatų irgi atvažiavo kartu. „Kaip tai kaip? Mašinom vežiau“, – sako V.Butkevičius, kuris kolekcionuoti ir kurti pradėjo dar tuomet, kai dirbo milicijoje.
Žinoma, tilpo ne viskas ir kai ką teko palikti. Pavyzdžiui, sūpynes, kuriomis galėdavo suptis vienu kartu keli žmonės, ar keturių metrų aukščio kopėčias. Tačiau neatsivežtų daiktų vietą netruko užimti nauji.
Namelis, kuris buvo parduodamas kartu su sklypu Griškabūdyje, netiko gyventi. Jis – labai senas, su įlinkusiais balkiais. Čia kadaise veikė karšykla, o paskui šis pastatas tapo gyvenamuoju namu. Tad jame Vytautas laiko savo kolekciją, o gyvenimui nusipirko ir pasistatė nedidelį mobilų namuką.
Sunku patikėti, bet dabar jis atrodo štai taip ir primena skandinaviško stiliaus namą.
„O kam reikia trijų aukštų namo? Tai ir pirkom nedidelį namuką, dar tik pristatėm verandą“, – sako pašnekovas.
Paskui Vytautas parsivežė specialių plokščių: „Jos iš molio, stiklo plastiko ir dar kažkas ten yra. Yra ir oro tarpeliai padaryti, o plokštės nebijo nei šalčio, nei lietaus, joms taikoma 50 metų garantija.“
Šios plokštės ir tapo namo apdaila. Bet Vytautas mus kviečia į pavėsinę („Nes namie vis remontas“), kuri yra sklypo kieme. Pastatė ją pats. O greta – iš ratlankių įrengtos šašlykinės.
Įėjus į pavėsinę tenka žengti spalvotu kilimu. Tiesa, jis iš kamštelių. Atrodo štai taip.
Čia pat – ir puodeliai iš kokoso kiauto, mat Vytautas beveik nieko neišmeta.
Net senos pieno pakuotės paverstos savotišku stulpu, iš plastiko butelių pagamintos vazos, savo vietą radę seni kvepalų buteliukai ir raktai.
„Tai – ir pomėgis, ir gyvenimo būdas, ir ekologija. Juk taip ir nenusimeta niekas, nešiukšlini. Išmesti visada spėsiu“, – kalba griškabūdietis, seniems daiktams sukuriantis kitas formas.
Todėl, klausydamasi jo ir valgydama slyvas, aš nedrįsau išmesti net jų kauliukų, prisiminusi, kad vyras iš slyvų kauliukų yra pagaminęs skrybėlę. Štai tokią.
Tiesą sakant, klausantis istorijų apie eksponatus, ima suktis galva. Juolab kad šeimininkas gali pasakoti kone apie kiekvieną daiktą. Tarkime, lazda – vadinamasis kriukis. Jai – jau apie 160 metų, o buvęs lazdos savininkas ją gavo dovanų už gerą darbą.
Vytautas sukaupęs ir rašiklių kolekciją, kurioje – apie tūkstantis eksponatų. Šį jo pomėgį, juokiasi pats, žino ir jo šeimos gydytoja. Tad, einant išsirašyti vaistų, ji iš spintos vis ištraukia ir padovanoja naują rašiklį: „Ligonėje yra labai įvairių parkerių.“
„Aš iš vakaro apgalvoju, o iš ryto atsikėlęs darau. Turiu kasdien padaryt nors vieną daiktą, – sako. – Kitaip negaliu.“
Ir visai rimtai priduria. Kai gyvenime turi ką veikti, kai nestinga veiklos – atrodo, kad tau nelemta pasenti. Turbūt todėl, kai Vytautas pasako, kad jam – 71 metai, patikėti sunku.
Kalbėdamas apie savo kolekciją Vytautas sako, kad tai nėra muziejus: „Man tiesiog patinka tą kolekciją rodyti žmonėms, bendrauti. Smagu pasėdėti, pasikalbėti. Daug pats pasakoji, daug iš žmonių sužinai.
Darau tai dėl savęs, dėl draugų. Dieną naktį mano durys žmonėms atviros, o daug ką esu ir padovanojęs. Atsiliepimai žmonių gražūs, jųjų labai daug“, – sako nuostabia suvalkietiška tarme.
„O kaip žmona šį jūsų pomėgį priima?“ – klausiu, ragaudama Vytauto žmonos ir dukters iškeptų saldžiųjų baravykų.
„Na, kaip. Su žmona visko būva, – sako Vytautas. Ir priduria. – Bet jai kartais patinka.“
