Dauguma šunų – didžiuliai, išbadėję, perkarę, ne vienas jų sulaužytomis ir negyjančiomis kojomis, nuplikusiu kailiu. Miestų gatvėse gyvena šimtai keturkojų, o kiekviename kaime – bent kelios dešimtys.
Nors šunys gaudomi, sterilizuojami, beglobių gyvūnų nemažėja. Mat vos galą su galu suduriantys kaimų gyventojai šunis atveža ir palieka miestuose, tikėdamiesi, kad jie čia pragyvens.
Klausimas lieka be atsako
Paklaustas, kodėl gruzinai šunis išmeta į gatvę, vežęs taksistas Vachtangas tik gūžtelėjo pečiais. „Na, taip, gaila gyvūnų“, - tepratarė jis. Apskritai gruzinai nelabai supranta klausimo, kodėl jie taip nemyli šunų. Kažką numykia, ir tiek.
Nelabai jie linkę su gyvūnais ir dalintis maistu. Nors visada pritariamai linktels galva – taip, šuo yra žmogaus draugas, tačiau gabalėlio chačiapurio pagailės. Zugdidžio geležinkelio stoties aikštėje pasitiko jaunas šunelis sulaužyta galine koja. Ji jau pradėjo gangrenuoti, tad gyvūno laukia liūdnas likimas.
Kažko laukdamas gruzinas užkandžiavo užsigerdamas „Coca-cola“, šuo liūdnai vizgino uodega, tačiau jam nenukrito nė gabalėlis. Tikrai graudus vaizdas. O numetus šuniui net saldų sausainį jis bematant pradingo.
Gruzijoje daug sužalotų gyvūnų, nes vietos gyventojams Kelių eismo taisyklės – tai neskaitomas saldus romanas, o gatvės juk yra kovų laukas. Čia laimi tas, kurio automobilis galingesnis arba vairavimo įgūdžiai geresni. Nors šiaip jau dauguma gruzinų – puikūs vairuotojai, šunys nukenčia.
Seka net kelis kvartalus
Mestijos centrinėje aikštėje pasitinka kiek linksmesnis šunėkas. Akivaizdu, kad tai jo teritorija, į kurią savo likimo brolių jis neįsileis. Prašyti jis moka net per daug įkyriai. Ir ne tik žvilgsniu, balsu, bet ir veiksmais. Jei nieko ėdamo neduosi – apsikabins priekinėmis letenomis kojomis. O paskui nutaisys liūdnas akis, nors kailis išduoda, kad šita vieta jo gyvenimui – nebloga.
Apskritai jeigu miesto šuniui parodysi dėmesio, gali jo ilgai neatsiginti. Štai kiek maženis ir vikresnis brisius sekė net kelis kvartalus, nes kažkokiu savo šunišku jausmu pajuto, kad vakarienė bus. Ir jis neklydo, o keturias dešreles prarijęs kaip smakas nubidzeno. Draugystė išgaravo kaip kamparas.
Tampa ištikimu draugu
Kas kita kalnų šunys. Tiesa, jie taip pat mėgsta dėmesį, tačiau junti, kad seka ne vien tikėdamiesi ėdalo. Tiesiog šuniška ištikimybė, kurios neprarado net ir tada, kai juos paliko šeimininkas.
Ušgulyje toks ištikimas didžiulis draugas pilku kailiu sugebėjo pralįsti net pro cerkvės tvorą, nors atrodė, kad skylė – tik mažam sarginiam šuneliui. Būtų ir į cerkvę įbindzenęs, jei šventikas nebūtų išvaręs. Nors kalnų šunys atrodo grėsmingai, atvykėlių nepuola. Tačiau tarpusavyje dažnai susipjauna, rodydami aštrius dantis. Tad geriau jų neerzinti.
Už skiepus tenka susimokėti
Gruzijoje beglobiai šunys – įsisenėjusi problema. Didžiuosiuose miestuose dauguma keturkojų gatvėse – su specialia geltona žyma. Tai reiškia, kad gyvūnas specialios tarnybos įtrauktas į apskaitą ir sterilizuotas.
Tačiau šioje valstybėje trūksta gyvūnų prieglaudų, o naikinti net gatvėse atsidūrusius šunis draudžiama. Todėl jau įvyko ne viena gyvūnų globėjų protesto akcija, siekianti atkreipti dėmesį į beglobių keturkojų baisias gyvenimo sąlygas.
Tiesa, kai kurios Gruzijos sritys mėgina beglobių gyvūnų problemą spręsti savarankiškai. Tarkim, Achalkalakio valdžia neseniai skyrė 30 tūkst. larių (beveik 10 tūkst. eurų) beglobiams šunims gaudyti. Skaičiuojama, kad vienam šuniui bus skirta apie 100 larių (30 eurų).
Mat šiame mieste per pirmąjį pusmetį užregistruota per pusšimtį beglobių šunų įkandimų. Achalkalakio visuomenės sveikatos centro vadovas Avetas Tonakanianas neslėpė, kad padėtis mieste yra siaubinga. Ji dar pablogėjo, kai ligoninėje pasiutligės skiepai tapo mokami.
Visuomenės sveikatos centras skiepus ligoninei skiria nemokamai, tačiau Sveikatos apsaugos ministerija nurodė, kad pacientai už paslaugą privalo susimokėti. Skiepai ligoninėje kainuoja 11 larių (3,6 euro). Tai neturtingiems gyventojams – nemaži pinigai.