Sužinokime, kur, kada, kokiu oru ir kaip rinkti grybus?
Vieta ir laikas
Kiekvienas grybautojas turi savo mėgstamų vietų. Vienas vaikšto miško pakraščiu, kitas neria kuo giliau į mišką, trečias gi vos ne atmintinai žino grybingas vietas ir miške jaučiasi it namie.
Kaimo žmonės anksti ryte eina ten, kur vakar ganėsi gyvuliai, ir atneša pilną krepšį baravykų, kurie slėpėsi prie kadagių ir po jaunomis eglaitėmis. Miesto žmonės apie tai, kad miške jau yra grybų, dažnai sužino tada, kai pamato pirmuosius prekeivius turgavietėse.
Miško takeliai po liūčių taip pat privilioja didelį būrį grybautojų ir, beje, daugeliu atveju ne veltui.
Kai vasara lietinga, grybų reikia ieškoti ten, kur mažiau drėgmės: ant sausų, saulėtų kalvų, miško proskynose, atokiau nuo medžių kamienų. Ir priešingai, kai vasara karšta ir sausa, grybai auga medžių pavėsyje, po eglių šakomis, tankioje žolėje – ten, kur išsilaiko drėgmė.
Pradėti grybauti reikėtų kiek įmanoma anksčiau, geriausia – dar prieš patekant saulei. Tuomet ne tik grybai būna kietesni ir tvirtesni, bet ir tiesioginių saulės spindulių nebuvimas leis geriau pastebėti grybus.
Po saulės patekėjimo paieškos maršrutas turėtų būti nukreiptas taip, kad saulės spinduliai nespigintų tiesiai į akis. Vaikščioti po mišką reikia lėtai, neskubant, atidžiai apžiūrint visas, tipines grybų vietas. Jeigu suradote vieną grybą, apsidairykite aplink, netgi pritūpkite – jums bus dosniai atsilyginta. Beveik visi grybai auga šeimomis, netgi kolonijomis. Nutinka ir taip, kad po vienu senu beržu galima surasti 20–30 baravykų
Kaip rinkti grybus?
Grybus su trumpu kotu rekomenduojama dėti kepurėle į apačią, o su ilgu – šonu. Prieš dedant grybą į krepšį, nuo jo rekomenduojama nuvalyti (rankomis arba peiliu) žemes ir kitą purvą. To reikia ne vien tam, kad neišpurvintumėte krepšio, bet ir tam, kad neužterštumėte kitų grybų.
Visi grybai renkami į vieną krepšį, o tik po to, namie, rūšiuojami, priklausomai nuo to, kaip bus panaudoti: džiovinimui, sūdymui, marinavimui ar sriubai. Beje, grybų rūšiavimo procedūra tikram grybautojui atneša ne mažesnį džiaugsmą negu grybų rinkimas.
Grybą galima nupjauti, išrauti arba išrauti pasukant. Vieni sako, kad grybą geriau nupjauti, kiti – kad išrauti pasukant grybą. Iš tiesų vienos taisyklės nėra, tačiau manoma, kad po grybo pjovimo likusi grybo dalis pradeda pūti, o puvinys su laiku patenka ir į bendrą grybieną.
Viskas priklauso nuo situacijos, pavyzdžiui, jeigu grybas nesislepia po samanomis, o yra iškilęs į paviršių, jį geriau būtų pasukti ir išrauti.
Kalbant apie žalą grybienai, tai yra ginčytinas klausimas. Pavyzdžiui, pastebėta, kad tose vietose, kur ganosi gyvuliai, ir žemė yra nuolat žalojama gyvūnų kanopų, grybai auga ypač gerai.
Taip pat skaitykite: Ji24.lt receptai su baravykais
Taip pat tenka pastebėti, kad prie miško kelių, kur viršutinis žemės sluoksnis dažnai būna pažeistas, grybų auga netgi daugiau negu toliau nuo kelio. Miško proskynose, kur buvo iškirsti seni medžiai, grybų taip pat būna daugiau negu dar žmogaus nepaliestose vietose.
Keletas naudingų patarimų:
- Nerinkite labai mažų grybų: iš jų tikrai mažai naudos, o štai po 2–3 dienų, kai grybai užaugs, juos bus daug maloniau įsidėti į krepšį;
- Jeigu grybą pjaunate, pjaukite kuo žemiau, kad šaknies likutis nepradėtų pūti;
- Prieš dėdami grybą į krepšį, nuvalykite nuo jo medžių spyglius, lapus ir žemę;
- Jeigu nežinote, koks tai grybas, ir neketinate jo imti, tikrai nereikia jo mindžioti ir spardyti;
- Rinkitės vidutinius ir didelius sveikus grybus – nesupuvusius ir nesukirmijusius.
- Neimkite peraugusių, suglebusių grybų, juose labai greitai kaupiasi nuodingos medžiagos. Dėl tos pačios priežasties surinktus grybus kuo greičiau apdorokite: džiovinkite, sūdykite ar marinuokite.
- Svarbiausias patarimas: grybaudami neardykite miško paklotės, samanų ar kerpių dangos. Neniokiokite nerenkamų, nežinomų grybų. Transporto priemonę statykite miško keliuose ar specialiuose aikštelėse, o ne ant grybyno, miško pakločių ar samanų.
