Kiek vėliau paaiškėjo, jog jis turi ir namus, ir šeimininkę. Ji pasakojo globojanti dar tris kates, kurių hierarchijoje Ponulis užima aukščiausią vietą. Ponulio vadovo talentas atsiskleidė iš karto: atidžiai stebėjo statomas lentynas, kraunamas knygas... O jei kas būdavo ne taip, atkreipdavo dėmesį į save ir į nepatinkančią lentyną. Taip jis padėjo kraustytis ir planuoti knygynėlio erdvę.
Ilgainiui Ponulis „Keistotekoje“ pradėjo lankytis vis dažniau, čia jam buvo įrengtas kabinetas: minkštas guolis, maisto ir vandens indeliai bei dėžutė, į kurią net karaliai pėsti vaikšto. Įsikūręs katinas netinginiavo – pradėjo uoliai dirbti.
Maloniai pakalbina knygynan užsukusį žmogelį, pamurkia, pasiglausto. Net ir knygą sugeba rekomenduoti – drąsiai galima sakyti, jog turi neblogą literatūrinį skonį. Ir dėmesį katulis mėgsta – turi fotomodelio talentą: kartais prie jo nusidriekia eilė žmonių su fotokameromis, o Ponulis mielai pozuoja (net prieš aparatų blykstes nesumirksi!) ir priekiu, ir profiliu, o kai kam pavyksta užfiksuoti net ir katino „išklotinę“, kai didysis lakstūnas miega aukštielninkas, sugrįžęs iš tolimųjų žygių.
Dėl tokio uolaus darbo katinas sparčiai kilo karjeros laiptais ir šiandien jis yra generalinis knygynėlio direktorius.
Beje, už knygyno ribų Ponulis taip pat atpažįstamas. Žmonės pasakoja matę jį, besikarstantį medžiais. O knygyno kolektyvas matė tik tokio medžių alpinizmo rezultatus: atneša katulis sumedžiotą grobį, siūlo dalintis ir lieka labai nustebęs, kai tokių jo vaišių atsisakoma.
Prižiūri jis ir savo teritoriją – apibėga Užupyje stovinčius automobilius, patikrina, ar visi vairuotojai sąžiningai moka už stovėjimą; taip pat pasaugo ir vietos bankomatą (visa tai ne iš piršto laužta, minėtosios visai ne katiniškos katino pareigos užfiksuotos nuotraukose). Ponulis yra ir Užupio kačių prezidentas – nežinia, ar demokratiškai išrinktas, tačiau šį postą laiko garbingai užėmęs.