Dėl namo galima pasistengti
Grįžtama su nauju mąstymu – apie ekologiškus namus, kuriuose būtų sveika gyventi, apie gamtinę žemdirbystę, kad būtų galima užsiauginti ne bet kokį, o švarų maistą, apie aplinkos švarą – žmonės renkasi neagresyvias ekologiškas buityje naudojamas priemones, kad išsaugotų vandens, dirvožemio švarą, jiems duodančių maistą. Galvojama ir apie alternatyvias energijos galimybes.
Dažnai statyti renkamasi šiaudinius namus, kurių dabar Lietuvoje jau priskaičiuojama bene virš dviejų šimtų. Tai karkasiniai su šiaudų užpildu namai, kurių šiaudinės sienos dengiamos keliais sluoksniais molio tinko. Molis išorėje atlieka šiaudo apsaugos nuo kritulių, tuo pačiu ir ugnies funkciją, o viduje namo – sugeria drėgmės perteklių bei toksinus, tad valo orą.
Tokius namus renkamasi dėl keleto priežasčių: dėl kainos – šiaudai tikrai pigi statybinė medžiaga, o ir tokio tipo statybos nėra sudėtingos – turėdami noro, laiko ir jėgų, pasikonsultavę su specialistais, žmonės imasi juos statyti ir savomis rankomis, kas dar labiau sumažina statybų išlaidas; dėl puikios šiaudinių namų šiluminės varžos, o ir mąstydami apie gamtą – naudoja, kaip atsinaujinančias statybines medžiagas, beje, jie pasižymi atsparumu ugniai (prilygsta mūriniam namui) bei ilgaamžiškumu (JAV sutinkami jau 100–120 metų namai, kuriuose vis dar gyvenama).
Tokiems namams ir stogai pasirenkami kitoniški, iš natūralių medžiagų – skiedriniai, gontiniai (medinių čerpių), nendriniai ar netgi šiaudiniai. Dar esame išsaugoję savą paveldą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Iššūkis – ekologiškas namas savomis rankomis. Statybininko patirtis
Pakito ir požiūris į žemdirbystę
Norėdami užsiauginti sau maistą, imama vis labiau domėtis įvairiomis gamtinės žemdirbystės pakraipomis. Tokios žemdirbystės esmė – švarus maistas, dirvožemio derlingumo atstatymas natūraliomis priemonėmis, kuo palankesnių, natūralesnių sąlygų sudarymas augalams augti, kas lemia jų didėlesnį savarankiškumą, tad žmogui tenka mažiau jais rūpintis.
Aplink gyvenančių bendraminčių šeimos sukuria saugią kaimynystę. Ypač tai svarbu gyvenvietėje augantiems vaikams.
Ėmus stebėti natūralius, gamtoje vykstančius procesus – suvokiant kiekvienos žolelės, darže išaugusios (dabartyje piktžolėmis vadinamomis), vabalėlio paskirtis, puikiai susitvarkoma su pasitaikančiomis bėdomis daržuose ir soduose. Taikomas kompostavimo tiesiai į lysves į principas. Atsakingiau renkamasi daržovių sėklos – ieškoma kuo švaresnių, ekologiškų, dažnai ir senųjų rūšių sėklų ar augalų, kurie būtų mažiau pakeisti, išlaikę daugiau savo unikalumo.
Daugelyje pasaulio šalių jau paplitę ir nuolatos skatinami alternatyvios energijos šaltiniai ima plisti ir Lietuvoje. Žmonės, mąstydami apie savos šalies švaros išsaugojimą, renkasi mažiau tarša pasižyminčias alternatyviais elektros energijos priemones, kurių dabar esti gan įvairių, bet, matyt, populiariausi ir žinomiausi – tai saulės kolektoriai bei vėjo jėgainės, kuriuos kiekvienas renkasi pagal savo poreikius.
Kalbiname Ingridą Žitkauskienę, vieną iš ekologinės gyvenvietės entuziasčių, daugiau nei dešimtmetį kuriančią gyvenvietes Lietuvoje, jau įkūrusią Krunų gyvenvietę, dabar besikuriančią Šventasodžio gyvenvietėje. Aktyvi moteris taip pat padeda Lietuvos agrarinės ekonomikos institutui susipažinti su Lietuvoje vykstančias naujais procesais, yra paruošusi projektą „Ekonominių, žemdirbystės, ekologinių ir visuomeninių problemų sprendimas“.
– Kas skatina miestiečius grįžti atgalios?
– Pažymėčiau keletą priežasčių dėl kurių kuriamasi sodybose:
Dėl sveikatos. Prastėjant žmonių sveikatai ir daugėjant vaikų susirgimams, žmonės pradėjo ieškoti sveikesnio gyvenimo būdo galimybių. Kaimuose galima užsiauginti natūralius maisto produktus, kvėpuoti tyru oru. Gamtos prieglobstyje sumažėja stresas, žmogus ilsisi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Giminės sodybų gyvenvietės skiriasi nuo dabartinio kaimo būtent kitokiu žmogaus sąmoningumu, požiūriu į kuriamus namus, kai žmogus kuria ne tik sau, bet ir ateinančioms kartoms.
Kūrybinė. Žmogus kaime gali užsiimti saviraiška, atskleisti savo kūrybingumą. Pavyzdžiui, patys kurdami savo namų projektus, savo rankomis juos statydami, kurdami aplinką – ar tai būtų gėlių, ar sodų sodinimas. Daugelis jaunų žmonių atranda savyje nežinotus gabumus – darbui su medžiu, keramikai, tapybai ir t. t.
Ekonominė. Jaunoms šeimoms gyvenančioms kaime, ypač bendruomenėje, kai aplink kuriasi daugiau bendraminčių sodybų, galimi įvairūs ekonominiai sprendimai. Kai žmogus į pasaulį žiūri ne vartotojo akimis, o kūrėjo – mažindamas savo poreikius, nesivaikydamas madų, kurios primetamos miesto gyventojams – gyvenama žymiai taupiau, nejaučiant didelio pinigų poreikio. Pats apsirūpindamas maistu, turėdamas stogą virš galvos gali jaustis saugus, užsiimti savo mėgstama veikla, juk nereikia dirbti nuo ryto ligi vakaro vien tam, kad užsidirbti pragyvenimui.
Labai svarbu dėl vaikų. Vaikai gamtoje randa įvairių užsiėmimų, kurie natūraliai lavina jų vaizduotę, taip pat fizinį kūną. Atkrinta ir problema dėl vaikų užimtumo. Vaikai mieste laisvą laiką dažniausiai praleidžia prie kompiuterio ekrano. Gamtoje yra žymiai įdomesnės ir naudingesnės veiklos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kefyro dieta ir liekninamasis kokteilis: per savaitę atsikratysite iki 5 kg
– Ekogyvenvietės, giminės sodybų gyvenvietės – kas tai?
– Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kuriasi dviejų tipų gyvenvietės – tai ekogyvenvietės ir giminės sodybų gyvenvietės.
XX amžiaus viduryje žmonės masiškai visame pasaulyje pradėjo suvokti, kad mokslinis-techninis progresas turi žmonijai ir gamtai neigiamų pasekmių ir gali atvesti prie ekologinės katastrofos. 1960–1970 metais prasidėjo permakultūros ir ekobendruomenių kūrimasis.
1970–1990 metais įvairiose pasaulio šalyse atsirado ekokaimai: Australijoje, Amerikoje, Europoje, Afrikoje. Jų koordinavimui ir informacijos apsikeitimui buvo įkurta tarptautinė organizacija „Global Ecovillages Network“ (GEN), kuri šiuo metu vienija apie 15000 narių (ekologinės gyvenvietės ir ekoorganizacijos).
Gyvenimą užsienyje esančiose ekogyvenvietėse žmonės dažnai supranta, kaip gyvenimą komunose, kai dažnai gyvenama bendrame name, kartu valgoma, kartu dirbama bendruose sklypuose. Svarbiausias tikslas ten ne tik ekologija, bet ir bendra veikla.
Naujas reiškinys, prasidėjęs Rusijoje, remiantis knygų ciklu „Skambantys Rusijos kedrai“, – tai giminės sodybų gyvenvietės. Šios gyvenvietės primena Lietuvoje buvusius kaimus, kai šeimos gyvena ir kuria savo atskiras sodybas pagal savo poreikius ir įsivaizdavimą.
Sodybos turėtų būti ne mažesnės kaip vieno hektaro dydžio, kad būtų galima sukurti darnią ekosistemą. Tokiame plote įmanoma iškasti nedidelę kūdrą, dalį sklypo apsodinti mišku. Giminės sodyba – tai šeimos mažoji tėvynė – mylima, saugoma. Tai vieta, kurioje gimsta ir užauga vaikai, vieta perduodama iš kartos į kartą.
Giminės sodybų gyvenvietės skiriasi nuo dabartinio kaimo būtent kitokiu žmogaus sąmoningumu, požiūriu į kuriamus namus, kai žmogus kuria ne tik sau, bet ir ateinančioms kartoms, kai stengiamasi išsaugoti darnią, švarią aplinką. Siekdamas darnaus buvimo gamtoje, žmogus turi siekti vidinės darnos.
Sąmoningai kuriant grožį savo palikuonims, atrandant jį, keičiasi požiūris į gamtą – kai tas žemės lopinėlis tampa motina, kuria norima rūpintis, ją puoselėti. Ir sugrįžtama prie pirminio protėvių gamtos šventumo suvokimo.
– Lietuvoje stebima tendencija, kai žmonės, pavargę nuo triukšmo, nuo įtampų, nuo įsipareigojimų, bėga į vienkiemius, tačiau, matyt, tai nėra išeitis, nes teprabėgus keleriems metams imama ieškoti bendravimo, bendraminčių. Tad, jūsų nuomone, kodėl vis dėlto reikėtų rinktis bendruomenę?
– Tik bendruomenėse įmanoma išspręsti pagrindinius gerovės siekius. Pavyzdžiui, besikuriantys bendraminčiai, siekiantys darnos su gamta, garantuoja vieni kitų aplinkos (oro, dirvožemio, vandens) švaros apsaugą.
Aplink gyvenančių bendraminčių šeimos sukuria saugią kaimynystę. Ypač tai svarbu gyvenvietėje augantiems vaikams. Tėvai gali būti ramūs, kad į kokią sodybą beužsuktų, jų vaikais bus deramai pasirūpinta. Vaikai auga matydami darnių šeimų ir geranoriškų, draugiškų santykių pavyzdį.
Taip pat ir suaugę žmonės, būdami bendruomenėje, išmoksta dalintis ir padėti vieni kitiems. Dėl draugiško bendravimo nėra susvetimėjimo, vienišumo jausmo, tokio būdingo miesto gyventojams, atsiranda vienybės, draugystės pojūtis.
Bendruomenių galimybės
Suprantama tampa tai, kodėl anksčiau mūsų protėviai, priimdami įstatymą, apgalvodavo, kaip jis paveiks septynias kartas.
Puiku, kai sodžius susideda iš keliasdešimt sodybų. Didelė bendruomenė turi daugiau išraiškos, savišvietos, užsiėmimų, verslo galimybių. Siektina, kad bendruomenė būtų save išlaikanti ir apsirūpinanti iš sodžiaus veiklos (seminarai, stovyklos, šventės, amatai, apmokymai, savo išaugintų ar sukurtų gėrybių turgūs, ekoturizmas).
Didesnėje bendruomenėje galima įkurti savo mokyklą, atitinkančią įvairaus amžiaus vaikų poreikius, kur būtų vystomos kiekvieno vaiko individualios ypatybės.
Kiekviena bendruomenė gali vykdyti savitvarką pagal savo individualius poreikius. Vėlgi, kiekvieno sodžiaus gyventojai patys nusprendžia, kokiu būdu vykdyti savitvarką.
Kuo didesnė bendruomenė, tuo įvairesni žmonės, tuo didesnės galimybės. Susirinkę skirtingų gabumų, įgūdžių, išsilavinimo žmonės dalinasi patirtimi, mokosi vieni iš kitų, įneša gausesnę minčių įvairovę, pasiskirsto darbus pagal kiekvieno sugebėjimus.
Naujas gyvenimo modelis valstybės mąstu
Stebint skausmingą Lietuvos emigracijos situaciją, kai jaunos šeimos yra priverstos palikti savo šalį, giminės sodybų gyvenvietės būtų viena iš galimybių kurtis savo šalyje.
Giminės sodybos – tai mažosios gimtinės, iš kurių susideda tėvynė. Jas kuriant kinta žmonių požiūris. Tėvynė jau kitaip suprantama, ji tampa nebe rašytiniu žodžiu, o išjausta, pamilta, sava erdve. Erdve, kuria rūpinantis jau žvelgiama plačiau, pajuntama konkreti atsakomybė ir ne tik už savo sodybą, savą sodžių, bet ir už savo šalį, tautą. Suprantama tampa tai, kodėl anksčiau mūsų protėviai, priimdami įstatymą, apgalvodavo, kaip jis paveiks septynias kartas.
Čia visos sąlygos kurti sveikas šeimas – sveikas valstybės ląsteles. Tokioje meilės apsuptyje, darnioje šeimoje augantys vaikai tampa visaverčiais žmonėmis, kurie ir kurs Lietuvos ateitį.
Per giminės sodybas, kuriose yra visos galimybės pratęsti protėvių papročius, ugdyti savitą, lietuvišką kūrybingumą, išsaugojamas ne tik tautos tapatumas, bet ir įnešamas išskirtinis indėlis į pasaulio kultūrą.
