Anot magijos žinovo Leopoldo Malinausko, geriausiai mirtį nuspėja arkliai, šunys ir katės, nes turi ypač išlavintą šeštąjį pojūtį. Arkliai geba matyti energinius darinius, populiariai vadinamus mirusių žmonių vėlėmis. O šios dažniausiai prie namų pasirodo tada, kai kažkas ruošiasi išeiti anapilin. Pasak L. Malinausko, mūsų gyvenimas nufilmuotas iš anksto: nors daug ką savo pastangomis galime keisti, tačiau mirties ir gimimo datos – ne.
Taip pat arkliai gana dažnai nei iš šio, nei iš to pasibaido tuščiose kryžkelėse. Anot magijos specialistų, taip gali nutikti todėl, kad tokiose vietose dažnai būna energinių darinių, populiariai vadinamų mirusių žmonių dvasiomis, sankaupų. Vadinamieji vaiduokliai skleidžia tam tikras energines vibracijas ir šaltį. Tai pajutę arkliai, be abejo, sunerimsta ir ima keistai elgtis. Ne veltui ristūnai buvo garbinami nuo senų laikų. Jiems buvo statomi mauzoliejai, skulptūros ir kt. Pagonys, pavyzdžiui, baltus arklius laikė šventu Dievo gyvūnu, gebančiu išbaidyti blogąsias dvasias. Mūsų senoliai taip pat labai gerbė arklius. Šiam nudvėsus, kaip ir apie žmogų, sakydavo: „Mirė.“ Arkliai turi geriau išvystytą klausą ir uoslę nei žmogus. Be to, pasižymi ypač gera skonio jusle: niekada neės sugedusių grūdų, nuodingų augalų, negers kenksmingomis medžiagomis užteršto ar nešvaraus vandens. Šie keturkojai puikiai skiria ne tik žmogaus balsą, bet ir intonaciją, o užuodžia ne tik uosle, bet, kaip sakoma, visu kūnu, t. y. šeštuoju pojūčiu. Deja, mokslinių įrodymų apie paranormalius arklių gebėjimus nėra.
Katės – dvasių regėtojos
Išties ne paslaptis, kad katės puikiai nujaučia ir mirtį. Nuo seno gyvas prietaras, kad jei šie keturkojai nesitraukia nuo ligonio lovos, lauk blogiausio. Katės iš prigimties turi ypatingų gebėjimų. Anot magijos žinovo Leopoldo Malinausko, šie gyvūnai ne nujaučia, o mato astralinius darinius, anapusio pasaulio gyventojus. Turbūt pastebėjote, kad kartais jūsų augintinė įdėmiai žiūri į vieną kampą ar tašką, kartais netgi nei iš šio, nei iš to ima šnypšti. Deja, žmogus „trečiąją akį“ gali atverti tik specialiai ištreniravęs. Labai retai kada gimsta tikrieji aiškiaregiai, nuo gimimo turintys ekstrasensinių galių. Pasak Leopoldo Malinausko, tarpukariu Lietuvoje tokie žmonės buvo vadinami vėlregiais (vėlių regėtojais). Kadangi vėlės matydavo, kad žmogus jas regi, vesdavo jį į tuos namus, kuriame būdavo sunkus ligonis. Jei vėlės sustodavo ligonio galvūgalyje, tai būdavo ženklas, kad jis greitai mirs. Jeigu kojūgalyje – jo valanda dar neišmušė.
Dėl paslaptingų gebėjimų katės daugelyje kultūrų laikytos ypatingais, net šventais gyvūnais. Senovės Egipte jos garbintos kaip ir dievai, už jų užmušimą būdavo baudžiama mirtimi. Turbūt girdėjote posakį „šuo – laimei, katė – nelaimei“. Daugiausia prietarų susiję būtent su juoda kate. Tapatinti šį simpatingą gyvūnėlį su nelaime imta viduramžiais, kai Europoje pradėtos persekioti raganos. Tikėta, kad katėse įsikūnijęs velnias. Dažniausiai juoda katė daugeliui asocijuojasi su nelaime. Todėl perbėgus jai kelią, instinktyviai triskart nusispjauname per kairį petį. Arba laukiame, kol kas nors pirmasis praeis pro tą vietą. Senoliai kačių neleisdavo nei prie būsimųjų mamų, nei prie naujagimių. Tikėta, kad katės gali prišaukti nelaimę. Buvo sakoma, jei mylimas katinėlis išeina iš namų ir negrįžta, šeimą užklups nesėkmės, o jei atklysta kokia prašalaitė – laukia didžiulė laimė.
Kodėl kaukia šunys
„Kartą su draugėmis surengėme spiritizmo seansą. Pamenu, kai iškvietėme mano mirusio senelio dvasią ir kažin kokia nematoma jėga ėmė vedžioti ranką rinkdama raides, ne juokais išsigandome. Tuo metu kambaryje buvęs šuo pabruko uodegą, susirangė kamputyje ir ėmė inkšti. Paskui it pamišęs užkaukė ir, mėgindamas ištrūkti, pradėjo draskyti kambario duris. Visos taip išsigandome, kad net nutraukėme seansą. Ar šuo gali jausti dvasias?“ Anot L. Malinausko, šunys turi šeštąjį pojūtį. Gali būti, kad jūsų augintiniui labai nepatiko neprašyti „svečiai“. Pačių astralinių darinių šunys nemato, bet geba juos užuosti. Kitoks, nepažįstamas kvapas juos baugina, todėl keturkojai pradeda blaškytis, staugti, stengiasi iš tos vietos ištrūkti.
Taip pat šunys kaukia prieš šeimininko mirtį ar jam mirus. Ir, anot magijos žinovo L. Malinausko, žmonės be reikalo tildo ar net muša skalijančius augintinius, jei šie užkaukia prie merdėjančio šeimininko. Šunys taip elgiasi todėl, kad pajunta nuo kūno atsiskiriančią vėlę. Senovėje buvo tikima, kad staugiantis šuo tokiu būdu mėgina nubaidyti sėlinančią giltinę. Mokslininkai teigia, kad šeštasis pojūtis čia niekuo dėtas. Paprasčiausiai šunys turi puikiai išlavintą uoslę ir sunerimsta pajutę pasikeitusį šeimininko kvapą. Sunkūs ligoniai dažnai patys nujaučia mirtį. Be abejo, tai kelia baimę, kuri skatina organizme išsiskirti tam tikrus hormonus, kuriuos augintinis ir užuodžia. Jau ne naujiena, kad apmokyti šunys iš kvapo atskiria net onkologinius ligonius. Kai kuriose užsienio klinikose net taikomas toks diagnostikos metodas.
Beje, šunys, kitaip nei katės, mėgsta ilsėtis tose vietose, kur srūva teigiama energija. Toje vietoje galima drąsiai statyti lovą – jūsų poilsis tikrai bus visavertis. Šunys, kaip ir žuvys, paukščiai, katės, žiurkės, geba nujausti ir įvairius gamtos kataklizmus (audrą, žemės drebėjimą, potvynius ir t. t. ). Daugelis gyvūnų turi ne tik puikiai išlavintą klausą, regą ar uoslę, bet ir kitus pojūčius, geba justi elektromagnetines bangas ir dar daugiau.
