Laikinai išvykusi į Italiją, liko ten gyventi
Lietuvoje Simona gyveno aktyvų ir pilnavertį gyvenimą, o apie galimybę išvykti gyventi svetur net neturėjo minčių. Paskutinius 10 metų iki persikėlimo į Italiją, S.Crisafulli gyveno ir dirbo Kaune – dėstė Kauno technologijų universitete, buvo jaunesnioji mokslo darbuotoja, studijavo doktorantūroje.
„Į Italiją atvykau tik trumpam – tuometinė tarptautinė socialinių darbuotojų ir tos srities tyrėjų konferencija vyko Sicilijoje, o aš skaičiau pranešimą doktorantų prekonferencijoje“, – prisimena Simona.
Atvykusi tik laikinai, dabar S.Crisafulli pripažįsta, kad jos apsigyvenimas Italijoje buvo visiškas atsitiktinumas. Susipažinusi su dabartiniu savo vyru Domenico, kuris tuo metu studijavo doktorantūroje, jiedu sutarė, jog kartu pagyvens Sicilijoje, kol jis pabaigs studijas.
„Pabuvimas kiek užtruko, tačiau tik visai neseniai, maždaug prieš trejus metus, supratau, kad mes ne tik būname, bet ir gyvename – tai nėra laikina“, – pasakoja Simona.
Prieš 14 metų su Domenico susipažinusi Simona susituokė po pusantrų metų, o tai, anot jos, pagal itališkus standartus yra neįtikėtinai greitai.
„Italai paprastai draugauja dešimtmečiais ir tuokiasi apie 35-us metus. Įdomu stebėti, kaip ilgai ir gražiai jie draugauja, santykiuose neskuba nei gyventi kartu, nei tuoktis. Apie italų vestuvių organizavimą galima pasakoti atskiras istorijas. Pavyzdžiui, pasiruošime dalyvauja ne tik artimiausi šeimos nariai, bet ir tolimesni giminaičiai. Jie visi kartu sprendžia vestuvių vietą, svečių sąrašą, dekoracijas, maistą“, – įspūdžiais dalijasi S.Crisafulli.
Įdomu stebėti, kaip ilgai ir gražiai jie draugauja, santykiuose neskuba nei gyventi kartu, nei tuoktis
Simona pripažįsta, kad nors italai yra šilti žmonės, ji itin pasiilgsta savo tėvų, giminaičių ir geriausių draugių. Todėl lankydamasi Lietuvoje, moteris joje nori praleisti kuo daugiau laiko.
„Šiais laikais galime kada panorėję skaityti lietuvišką spaudą, žiūrėti televiziją, kasdien bendrauti su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais ir taip jausti šalies pulsą, todėl fiziniai atstumai labai nesijaučia. Šeimos atostogas leidžiame Lietuvoje, o mūsų namai yra tarp Italijos ir Lietuvos“, – sako S.Crisafulli.
Persikėlus gyventi, viską reikėjo pradėti nuo nulio
Simona neslepia, kad pradėjus gyvenimą svetimoje šalyje, reikėjo pamiršti, kas buvo iki tol, ir viską pradėti nuo pradžių. Įsitvirtinimo laikotarpis buvo sunkus, todėl teko jausti ne tik ilgesį, bet ir išlieti ašarų. Vis dėlto išlikti stipriai jai padėjo įgimtas charakteris.
„Pritapti labai padėjo vyras ir jo aplinka. Apskritai, italai yra linkę šiltai priimti kitus žmones. Pavyzdžiui, Sicilijoje aš nepajaučiau jokios diskriminacijos ar neigiamos reakcijos į tai, kad esu užsienietė. Visgi gyvenimo būdas čia yra kitoks“, – pasakoja S.Crisafulli.
Siekiant priprasti prie gyvenimo Italijoje, Simonai teko patirti nemažai iššūkių. Pirmiausia, anot jos, ten visiškai nesvarbūs Lietuvoje įgyti diplomai, todėl viską reikia susikurti nuo pradžių – daug priklauso nuo paties žmogaus pastangų ir sprendimų.
„Taip pat teko išmokti kalbą, prisitaikyti prie kultūrinių taisyklių. Pavyzdžiui, man didelis iššūkis buvo sicilietiška švietimo sistema ir jos struktūrinės, turinio problemos. Užtruko daug laiko, kol galiausiai radome vaikams neblogas mokyklas, kurios savo siūlomų paslaugų kokybe bent kiek panašios į lietuviškas“, – aiškina S.Crisafulli.
Prabilusi apie italų savybes, Simona tikina, kad jie pirmiausia yra žmonės. Kaip teigiamus jų bruožus, moteris išskiria dėmesį kitiems, stiprų bendrystės jausmą, pagarbą. Kaip pati pasakoja, Sicilijoje vietos yra visiems ir niekas nėra paliekamas nuošalyje.
„Italai yra tradicijų palaikytojai, mėgsta aiškias taisykles, todėl jiems patinka, kai atvykęs svečias jas gerbia. Tie italai, kurie mane supa, yra darbštūs, dažnai dirba ilgas valandas be laisvadienių, tad aš pažįstu ne tuos, apie kuriuos kalbama, kad yra tinginiai“, – tikina S.Crisafulli.
Italai yra tradicijų palaikytojai, mėgsta aiškias taisykles, todėl jiems patinka, kai atvykęs svečias jas gerbia
Kaip vieną didžiausių skirtumų tarp Lietuvos ir Sicilijos, Simona išskiria tai, kad ten gyvenimas vyksta sezoniškai. Kiekvienas sezonas turi savo šventes ir gyvenimas sukasi apie tuo metu vykstančius įvykius – net ir darbo valandos pagal tai orientuojamos.
„Nuo rugsėjo vidurio, kai vaikai pradeda lankyti mokyklas, iki birželio, kai prasideda atostogos, viskas sukasi mokyklos ritmu, kuris yra griežtas ir sudėtingas. Darželinukus, pradinukus ir pagrindinėje mokykloje besimokančius vaikus iš įstaigos turi pasiimti tėvai, todėl dalis jų nedirba arba dirba tik pusę dienos.
Čia tik vasaros būna laisvesnės, kai žmonės leidžia sau atsipalaiduoti, pavakaroti. Sicilijoje net karantinas nepakeitė gyventojų įpročių vakarieniauti ne anksčiau nei 20 valandą, be to, pietaujama griežtai 13–14 valandą – tuo metu užsidaro daugelis parduotuvių“, – pasakoja S.Crisafulli.
Nors iš šalies italų gyvenimas lietuviams gali pasirodyti svetimas, Simona pastebi, kad panašumų yra nemažai, o siciliečiai jai primena žemaičius.
„Jie yra tylūs, santūrus, kantrūs, labai šeimyniški. O svarbiausias panašumas – tiek vieni, tiek kiti yra geri žmonės, kuriems rūpi kiti“, – gražių žodžių negaili S.Crisafulli.
Nemaža dalis lietuvių Italiją įsivaizduoja kaip kraštą, kuriame visi gyvena atsipalaidavę, mėgaujasi geru oru ir nieko neveikia. Vis dėlto Simona atkreipia dėmesį, kad ten, kaip ir visur, yra visko. Nors gyvenimas kiek ramesnis nei skubančiose šalyse, verstis nėra paprasta.
„Atvykstantiems tikrai gali atrodyti, kad Italijoje visi gyvena dolcevita. Tačiau čia labai sudėtinga mokestinė ir socialinė sistemos, o visos medicinos paslaugos dirbantiems yra mokamos bei priklauso nuo pajamų dydžio, – sako S.Crisafulli. – Sudėtinga ir tai, kad iki šiol labai daug moterų yra priverstos rinktis šeimą arba darbą. Mamos turi vos penkis mėnesius nuo nėštumo atostogų ir turi grįžti į darbo vietą, nes kitaip jo neteks. Nėra jaunai šeimai palankios socialinės sistemos, kuria gali didžiuotis Lietuva.“
Stengiasi palaikyti artimus ryšius su Lietuva
Simona neslepia, kad atėjus iš itin aktyvaus gyvenimo būdo, reikėjo laiko priprasti prie kitokio ritmo. Anot jos, sunkiausia buvo susitaikyti su tuo, jog moteris Italijoje dažniau asocijuojasi su mamos ir namų ponios vaidmeniu, tad jai iki šiol tenka įrodinėti, kad yra verta daugiau. Tačiau tą daryti jai sekasi puikiai – šiuo metu Simona kartu su Domenico sukasi šeimos versle – turi viešbutį ir restoraną.
„Kai atvažiavome į Siciliją, Italos miestelyje esantis sicilietiškas restoranas ir nedidelis šeimos viešbutukas „LeGiare“ buvo priverstinai uždarytas kiek daugiau nei metams, nes buvo įvykusi didžiausia šiame krašte tragedija – kaimyniniame miestelyje kalnuose susidariusios purvo nuošliaužos pareikalavo 36 aukų.
Vyrui apsigynus disertaciją, galėjome iš naujo pradėti veiklą. Per kelerius metus sugebėjome suburti mus mylinčių svečių ir klientų bendruomenę, o pas mus atvyksta ir lietuviai iš viso pasaulio. Deja, viską sujaukė pandemija ir šiuo metu dar kartą iš naujo stojamės ant kojų“, – pasakoja S.Crisafulli.
Be to, kad rūpinasi viešbučio ir restorano verslu, Simona yra tinklaraštininkė, socialinė tyrinėtoja ir aktyvistė. Nors jau 10 metų gyvena svetur, ji nepamiršta Lietuvos ir sukūrė „Lietuvis pas lietuvį“ bendruomenę, kuri vienija keliaujančius po pasaulį ir juos priimančius tautiečius.
„Bendruomenė iš pradžių atsirado kaip socialinė iniciatyva, kai feisbuke buvo sukurta grupė tokiu pavadinimu. Vėliau su kolega pradėjome pildyti interaktyvų žemėlapį, o dabar kaupiame medžiagą „Lietuvis pas lietuvį“ portalo turiniui, – sako S.Crisafulli. – Lietuva niekada iš manęs neišėjo – mes visi esame vienos Lietuvos vaikai ir jos piliečiai. Nesvarbu, kur gyventume, tarp mūsų nėra jokios takoskyros, išskyrus psichologinį, pačių galvoje susikurtą barjerą.“
Nenutraukti ir palaikyti ryšius su Lietuva Simonai yra itin svarbu, tačiau tai reikalauja laiko bei noro. Moteris pasakoja, kad keičiant gyvenamąją vietą, vyksta nepaprastai didelės vidinės transformacijos, todėl tuo metu gelbsti centrinių vertybių laikymasis ir jautrus tautinis identitetas.
„Mūsų šeimoje jau tapo natūralu didelę laisvalaikio dalį skirti lietuviškos kultūros puoselėjimui ir viešinimui. Mano veiklą labai palaiko vyras, kuris pats joje dažnai dalyvauja ar padeda organizuoti, o vaikai yra maži Lietuvos ambasadoriukai“, – šypsosi S.Crisafulli.
Mūsų šeimoje jau tapo natūralu didelę laisvalaikio dalį skirti lietuviškos kultūros puoselėjimui ir viešinimui
Simona pasakoja, kad iš pradžių šeimoje tarpusavyje kalbėjo lietuvių, italų ir anglų kalbomis, o dabar, kai pati jau geriau yra pramokusi italų, kalba ja arba gimtąja. O lietuviškai neblogai kalba bei ją supranta ir Simonos vyras.
„Vaikai turi lietuviškus ir itališkus vardus. Mano vyras lietuviškai kalba ne tik su mūsų krikšto dukra ar mano tėveliais, bet ir su mudviejų vaikais. Aš pati su vaikais nuo jų gimimo kalbu tik lietuviškai. O nuo atvykimo mūsų namuose yra švenčiamos lietuviškos Kūčios, nepriklausomybės šventės, visada prisimename Sausio 13-ąją ir Baltijos kelią“, – teigia S.Crisafulli.
Simona neatmeta galimybės ateityje daugiau laiko praleisti Lietuvoje, kadangi pati tėvynėje norėtų dirbti ir gyventi, o jos vyrui ši mintis taip pat artima. Vis dėlto kol kas nuo tokių planų sulaiko mažamečiai vaikai.
„Šiuo metu mūsų vaikai labai užsiėmę itališkoje mokykloje, kurioje nemaži mokymosi krūviai, bet ateityje, jei tik atsirastų galimybė, mielai pasinaudotume proga grįžti. Tikiuosi, kada nors šį norą pavyks įgyvendinti, kadangi Lietuva yra mūsų širdies namai“, – sako S.Crisafulli.
