Kalbinama E.V.Buožytė pranešime žiniasklaidai papasakojo, kaip iliustruotos istorijos gali padėti auginti socialiai atsakingus vaikus, padėti nuo mažumės formuoti teisingus jų įpročius, galiausiai, kuo ši istorija artima pačiai menininkei.
– Jūsų iliustruotojos „karjera“ prasidėjo neįtikėtinai anksti – kai buvote pradinukė. Kaip šį savo talentą atradote tokiame netikėtame amžiuje?
– Pirmą kartą iliustravau knygą būdama šešerių ar septynerių metų, tai buvo H.K.Anderseno pasaka apie bjaurųjį ančiuką. Veikiausiai tai lėmė kelios priežastys. Knygas mylėjau nuo mažumės. Sulaukusi trejų metų jau gebėjau skaityti ir kiekvienoje knygoje pasinerdavau į iliustracijų pasaulį. Greta to, visur ir visada piešdavau. Galiausiai, dvi aistros susijungė ir išaugino manyje norą iliustruoti knygas.
– Iliustravote ne vieną kūrinį, esate parašiusi knygą „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“, kuriate dirbtuves su vaikais. Kaip sugalvojote prisidėti prie projekto ,,Išmokykime vaikus tinkamai rūpintis žaislais“ ir iliustruoti knygą „Kaip meistrai padėjo Mikiui“?
– Šiandien, kai kalbame apie vaikus ir technologijas, dažniausiai akcentuojame problemą, kad vaikai pernelyg daug laiko praleidžia prie ekranų. Tačiau turime pagalvoti apie šią temą ir iš kitos pusės – vaikai yra tokie patys elektronikos vartotojai kaip ir suaugusieji, todėl ugdydami geras manieras, turime ugdyti ir atsakingą elgseną su šiais prietaisais. Vaikams taip pat reikia žinoti, kodėl su elektronika reikia elgtis atsargiai, kad ji lūžta, genda, taip pat, ką tokiais atvejais daryti. Būtent apie tai ir pasakoja knyga „Kaip Meistrai padėjo Mikiui“ (rasti nemokamą knygą galite čia).
Elektroninių žaislų rūšiavimas yra nestandartinė tema, tačiau tai parodo, kad vaikai irgi turi rūšiuojamų daiktų. Tiesa, suaugusiems rūšiuoti dar būna sudėtinga, kyla abejonės, kur išmesti pieno pakelį, svarstome, į kurį konteinerį turi nukeliauti lemputė. Jeigu vaikai imsis mokytis to nuo mažens, jiems nebereikės sukti galvos, kur ir ką išmesti. Bus savaime suprantama, kad naudojimui nebetinkantys daiktai yra perdirbami ir grąžinami atgal į rinką, tokiu būdu tausojant Žemės resursus.
– Kaip manote, kas svarbiausia, norint vaikus sudominti aplinkosaugos ar panašiomis temomis, kaip reikia ugdyti sąmoningumą ir formuoti teisingus įpročius?
– Reikėtų nepamiršti, kad vaikai yra vaikai. Jiems įdomu žaidimai, spalvos ir įdomus pasakojimas. O čia jau yra keletas faktorių: žaismingas pateikimas, galimybė interpretuoti ir susitapatinti su pagrindiniu veikėju.
Įvairaus amžiaus vaikai klausosi pasakų. Skaitant istoriją „Kaip meistrai padėjo Mikiui“, vaikams neabejotinai kils nemažai klausimų: ką reiškia specialus konteineris elektronikai, kas yra perdirbimo centras ir pan., kuriuos galės aptarti su suaugusiais. Kitas svarbus aspektas – susitapatinimas su veikėjais. Šiuo atveju maža mergaitė Emilija tai leidžia padaryti.
Kurdama iliustracijas galvojau ir apie mažuosius skaitytojus, ir apie vyresnius. Mažieji stebės stambius piešinius – pagrindinę esmę, vyresni vaikai ir suaugusieji seks ne tik pagrindinius veikėjus, bet pasiners į detales, kurios suteikia galimybę interpretuoti ir atrasti naujų istorijos elementų.
– Kaip manote, ar ši knyga galėtų būti dedikuota ne tik vaikams, bet ir suaugusiems? Kodėl?
– Be abejonės. Knyga yra informatyvi, joje slypi praktiški patarimai, kaip elgtis sugedus elektroniniam žaislui, ne visi suaugusieji tai žino. Svarbiausia, kad knygoje pateikiamas paprastas būdas, kaip paaiškinti vaikui, kad atėjo laikas išmesti mylimą žaislą. Vaikui tai gali būti skaudi netektis, kilti daug emocijų, kurias tėvai gali padėti išgyventi.
– Ar rūšiavimo tema jums yra artima asmeniškai? Kaip prisidedate prie malonesnės aplinkos kūrimo savo kasdienybėje?
– Augdama mačiau puikų mamos pavyzdį – ji turi pomėgį panaudoti daiktus pakartotinai, pavyzdžiui, man ir sesei iš savo senos suknelės pasiūdavo dvi. Tai atsispindi ir dabartiniame mano gyvenime – aktyviai rūšiuoju šiukšles; vienkartinius daiktus, tokius kaip šiaudeliai ar maišeliai, keičiu daugkartiniais; visada išjungiu šviesą, kai ji yra nereikalinga.
Mano manymu, siekti didelio tikslo reikia mažais žingsneliais – todėl pradedu nuo savęs ir savo šeimos. Visi mes mokomės konstruktyviai mylėti gamtą, ir pasaulis gražėja.
