Pagrindinis pomėgis – proginių atvirukų gamyba
Pagrindinis I.Deveikienės pomėgis – proginių atvirukų gamyba. Ja moteris pradėjo užsiimti prieš penkerius metus, kai dukros Vilmos fotografijų parodai prireikė kvietimų.
„Manęs paprašė pagaminti kvietimus, nusipirkau visus reikmenis, padariau tuos kvietimus ir įklimpau. Paskui jau pradėjau mokytis, tobulėti, patiko ir dabar tai kaip žvejyba – kaip liga, – juokdamasi sakė pašnekovė. – Iš pradžių atvirukus gaminau tik draugams, bet, sulaukusi prašymų parduoti, išsiėmiau individualios veiklos pažymą, pradėjau gaminti ir pagal užsakymus.“
I.Deveikienė Utenos ligoninės vaikų skyriuje dirba slaugytoja. Moters teigimu, pandeminis laikotarpis darbe atima kur kas daugiau laiko, tad kūrybai jo pastaraisiais metais lieka gerokai mažiau nei anksčiau.
Paklausta, gal yra baigusi dailės mokyklą ir galbūt kadaise, rinkdamasi profesiją, svarstė sukti menininkės keliu, I.Deveikienė sakė, jog ta menininkės gyslelė „iš savęs“, o svarstymų rinktis ką nors kita niekada nebuvo.
„Mano mama yra tautodailininkė, pina krepšius iš vytelių. Dabar jau ir amžius, ir ligų atsiradę, tebenupina vieną kitą, o anksčiau į muges su tėčiu važiuodavo ir juos pardavinėdavo. Dukra su sūnumi baigė dailės mokyklą, dukra Vilma yra profesionali fotografė.
O mediciną rinkausi tikslingai. Nuo mažų dienų, kiek save atsimenu, gydžiau lėles. Nekilo mintis stoti kur nors kitur. Man patinka dirbti su žmonėmis, ypač vaikais – jie labai aktyvūs, labai greitai sveiksta. Ateini per budėjimą – serga, ateini per kitą – jau strikinėja lovoje“, – šypsodamasi sakė pašnekovė.
Pirmas kūrinys – pasakų namelis
Įspūdinga kartoninė bažnyčia – ne pirmas tokio pobūdžio I.Deveikienės kūrinys. Prieš porą metų ji sukūrė pasakų namelį.
„Prieš dvejus metus „Youtube“ pamačiau užsienio menininkų daromus pasakų namelius – man jie labai patiko. Taip užsigeidžiau padaryti tokį čia ir dabar, ir būtent kalėdinį. Tačiau bedarant jis man išėjo visiškai vasarinis, – šypsodamasi pasakojo pašnekovė.
– Tada vyras sako: na, va, pastatei namą, tai man belieka pastatyti bažnyčią. Grįžusi iš darbo radau jau padarytą visą karkasą. O tada prasidėjo kūrybinis procesas. Dėl laiko stokos visa tai užtruko apie dvejus metus. Norėjau spėti praėjusioms Kalėdoms, deja, pavyko užbaigti tik šiemet sausio vidury.“
I.Deveikienės kurtas pasakų namelis iškeliavo į Žemaitiją, o bažnyčią ponia Ilona sako pasiliksianti sau: „Čia labai daug sudėta mano kūrybos, dvasios ir meilės.“
Bažnyčia – iš picų dėžių
Paprašyta papasakoti, kaip buvo kuriama kartoninė bažnyčia, I.Deveikienė sakė, kad pati tikrai neišrado jokio dviračio, įvairiausių technikų galima išmokti internete, o tada viską, kas patinka, pritaikyti savo kūriniui.
Čia į pagalbą atskubėjo vyras Arūnas, iš picų dėžių sukonstravęs patį pastatą, stogą, čerpes, duris, grindis.
Visa bažnyčia, pašnekovės pasakojimu, nugruntuota baltai specialiu gruntu, kad dažant akriliniais dažais kuo mažiau deformuotųsi popierius.
„Stogą dažiau tamsiai mėlynai su atspalviais, tada balinau ir dėjau žalio vaško – kad atrodytų natūraliau“, – sakė I.Deveikienė.
Pastatas nuo pagrindo nusikelia, prie bažnyčios galinės sienos yra priklijuotas židinys, dekoracijos – žaisliukas, eglutė ir kitos, kurioms sukurti naudota skrebinimo technika.
Durys, kaip matyti nuotraukose, atsidaro, akį galima užmesti ir pro šerkšno pabučiuotus langelius, kurie pagaminti iš plastikinio aplanko, skirto dokumentams įrišti:
„Tą plastiką sukarpiau ir su struktūrine pasta bei trafaretu dariau šerkšną.“
„Landšaftas apdėtas modelinu, nudažytas akriliniais dažais, tada naudota balta struktūrinė pasta su pašiaušimu, paskui – sniego struktūrinė pasta ir pabarstyta dirbtiniais ledo kristalais.
Pamatus darėme iš kartoninių kiaušinių dėklų. Tas kartonines dėžutes išsiplėšiau gabaliukais, kraštus aplipdžiau klijais ir apklijavau pamatus. Jie buvo nugruntuoti (paviršius grublėtas), dažomi juoda spalva, tada – baltais dažais ir žaliu vašku – išėjo kaip natūralūs apsamanoję akmenys“, – pasakojo kartoninės bažnyčios kūrėja.
Bažnyčios aplinkoje matomas eglutes, žibintus, durų rankenėlę I.Deveikienė sakė parsisiuntusi, o eglutes pati papuošusi dekoratyviniais burbuliukais ir sniego struktūrine pasta:
„Suoliukus dariau pati. Laikrodis, paveiksliukų rėmeliai, židinys išlieti iš modelino pagal formeles. Išliejus tos formos dažomos akriliniais dažais, paskui vašku, vaško pagalba padarai atspalvius, kad atrodytų lyg 3D.“
Sunkiausia – išvedžioti elektrą
Kartoninės bažnyčios aukštis – 50 cm, ilgis – 41, o plotis – 24 cm. Paklausta, kas buvo sunkiausia, pašnekovė sakė, jog išvedžioti elektrą:
„Sunkiausia buvo vyrui išvedžioti elektrą. Tuos šviestuvėlius atsisiunčiau, jie nėra maži, tačiau laideliai – kaip plaukas. Sudėtingiausia buvo sujungti juos į vieną grandinę, kad nenutrauktum ir nepažeistum.
Taigi landšafto apačioje vyras padarė griovelius ir viską sujungė, kad įjungus šviestų vienu metu. Viduje panaudotos mažos kalėdinės girliandos – jas išvedžiojau, priklijavau. Visas apšvietimas veikia naudojant elementus ir galima sujungti arba visas lemputes, arba atskirai tik išorę ar vidų.
Kartoninės bažnyčios aukštis – 50 cm, ilgis – 41, o plotis – 24 cm.
Man pačiai nieko itin sunkaus nebuvo, gal tik išskirčiau lango rėmelius – juos reikėjo išpjauti taip, kad liktų vientisi.
O šiaip viskas labai patiko. Mačiau, kaip viską noriu padaryti – ir suoliukus viduje, ir grindis, patiko dažyti, pjaustyti. Tiesa, pati bažnyčios gal nebūčiau pastačiusi, tad čia padėjo vyras. O dekoruoti man buvo vienas malonumas“, – šypsodamasi sakė I.Deveikienė.
