Daugumos žmonių gyvenime džiaugsmas yra retas svečias. Šios knygos tikslas – padaryti taip, kad jis taptų nuolatiniu gyvenimo palydovu. Džiaugsmas nėra nepasiekiama dvasinė siekiamybė. Tai – tiesiog fonas, būtinas, kad visos jūsų gyvenimo sritys klostytųsi palankiai ir nuostabiai.
Jei jūsų gyvenimas nebus nušviestas džiaugsmo šviesos, netgi pačios maloniausios veiklos taps našta. Gyvenime kylančias problemas kiekvienas sprendžia, kaip moka, tačiau, kai džiaugsmas taps nuolatiniu jūsų palydovu, jūs nebebūsite problema savo pačių gyvenime.
Knygoje „Vidinė inžinerija“ rasite galingus klasikinės jogos mokslo instrumentus, kurie kiekvienam padės keisti savo gyvenimą, jo suvokimą ir tapti savo džiaugsmo architektu.
Knygą iš anglų kalbos vertė Agnė Sūnaitė, išleido Rašytojų sąjungos leidykla.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką apie universalų ir savipakankamą instrumentą – mūsų kūną.
Pirmapradė mašina
Visiems mums pati intymiausia fizinės kūrinijos dalis yra mūsų pačių kūnai. Fizinis kūnas – pirmoji mums suvokiama dovana. Be to, tai yra ir pirmapradė mašina, nes iš jos kilo visos kitos šios žemės mašinos.
Kaip jau paaiškinta, jogos mokslai kalba ne apie protą ar sielą, viskas yra tiktai kūnas: maisto kūnas, proto kūnas, energijos kūnas, eterinis kūnas arba palaimos kūnas. Tokiame požiūryje slypi gili išmintis. Ji neleidžia pabėgti į klaidinančias psichologines būsenas ar mestis į metafizines abstrakcijas. Ji mus tvirtai įžemina apčiuopiamuose dalykuose net ir vesdama į subtilesnes fizinio pasaulio sferas ir pamažu anapus jų.
Fizinis kūnas yra sukurtas veikti savaime beveik be jokio jūsų įsikišimo. Jums nereikia nieko daryti, kad širdis plaktų, vyktų sudėtingi cheminiai kepenų procesai, ar netgi bandyti kvėpuoti; viskas, ko reikia jūsų fizinei egzistencijai, vyksta savaime.
Kūnas yra gana universalus ir savipakankamas instrumentas. Jei žavitės mašinomis, geresnės tikrai nerasit! Tai pats sudėtingiausias mechanizmas šioje planetoje, įkūnijantis geriausią mechaniką ir elektroniką ir įmantriausią elektros grandinę, kokią tik galite įsivaizduoti.
Viskas, ko reikia jūsų fizinei egzistencijai, vyksta savaime.
Tarkime, šią popietę suvalgėte bananą – vakare šis bananas jau bus tapęs jumis. Anot Charleso Darwino, kad beždžionė taptų žmogumi, prireikė milijonų metų, o jūs bananą ar duonos riekę žmogumi galite paversti vos per kelias valandas! Akivaizdu, kad jumyse slypi pats tikriausias kūrinijos šaltinis.
Jumyse veikia intelektas, gerokai pranokstantis jūsų loginį protą, galintis maisto kąsnį transformuoti į tobuliausią technologinį mechanizmą. Jei šią transformaciją galėtumėte atlikti sąmoningai (dabar tai vyksta nesąmoningai) ir į savo kasdienį gyvenimą įneštumėte bent kruopelytę šio intelekto, jūsų gyvenimas būtų tikras stebuklas, o ne kankynė.
Patyręs savyje pulsuojant kūrinijos šaltinį, dvyliktojo amžiaus indų mistikas Basavana kūną pavadino „judančia“ šventove. „Mano kojos yra kolonos, – sako jis viename iš garsių Pietų Indijos mistinės literatūros kūrinių, – kūnas – šventykla / galva – aukso kupolas...“
„Yra kažkas, kas nemėgsta sienų“
Žmogus turi būti sąmoningas, kad suvoktų šio nepaprasto mechanizmo ribotumą. Kaip mašina, kūnas išties yra nepriekaištingas. Vienintelė problema, kad jis niekur jūsų nenuveda, – jis iš žemės atsiranda ir į tą pačią žemę sugrįžta.
Argi to nepakanka?
Vertinant kūno aspektu, to visai pakanka. Tačiau tam tikru būdu į šį nuostabų mechanizmą įsikūnijo plotmė, esanti anapus fizinės tikrovės. Ši plotmė ir yra tikrasis gyvybės šaltinis, mus daranti tuo, kas esame.
Gyvybė yra viena, tačiau gyvybės šaltinis – visai kas kita. Šis gyvybės šaltinis veikia kiekvienoje gyvoje būtybėje, augale ar sėkloje. Žmoguje jo akivaizdumas dar įspūdingesnis.
Kaip tik dėl to po kurio laiko visos nuostabios kūno teikiamos dovanos staiga ima atrodyti nebereikalingos ir nereikšmingos. Ir kaip tik dėl to jūs ir visi kiti žmonės visą gyvenimą blaškosi tarp fizinės ir nefizinės plotmės. Nors jums būdingi fizinės prigimties nulemti neįveikiami potraukiai, tuo pat metu suvokiate, kad esate daugiau nei tik fizinis kūnas.
Jumyse slypi dvi pagrindinės jėgos. Dauguma mano, kad jos varžosi tarpusavyje. Viena jų – savisaugos instinktas, verčiantis jus apsistatyti sienomis, kad apsisaugotumėte. Kita – neblėstantis troškimas plėstis ir tapti beribiam. Šie du troškimai – išsaugoti ir plėstis – nėra priešingos jėgos, nors taip gali atrodyti. Jos susijusios su dviem skirtingais gyvenimo aspektais. Viena šių jėgų padeda jums įsitvirtinti šioje planetoje, o kita jus veda anapus. Savisauga turėtų apsiriboti fiziniu kūnu. Jei mokate šiuos du dalykus atskirti, tuomet nėra jokios priešpriešos, tačiau, jei susitapatinate su fizine plotme, užuot bendradarbiavusios, šios dvi pamatinės jėgos ima kelti įtampą.
Iš šio neišmanymo kyla visos žmonijos materialaus ir dvasinio pasaulio kovos. Kai kalbate apie dvasingumą, turite omenyje plotmę anapus fizinės tikrovės. Natūralu, kad žmogus trokšta išsivaduoti iš fizinio pasaulio suvaržymų. Kelionė nuo ribų apibrėžiamo atskiro kūno iki beribio kūrinijos šaltinio ir yra dvasinės raidos pagrindas.
Savisaugos sienos, kuriomis šiandien apsistatėte, rytoj taps jūsų kalėjimu. Ribos, kurias šiandien nustatote, kad apsisaugotumėte, rytoj virs pančiais. Robertas Frostas eilėraštyje užčiuopė gilią tiesą: „Yra kažkas, kas nemėgsta sienų.“
Jūs kovojate ne su pasauliu, o su pasipriešinimo sienomis, kuriomis patys apsistatėte.
Jūsų savisaugos instinktas nuolat kartoja: „Būsite saugūs, tik apsistatę sienomis“, todėl patys to nesuvokdami vis nesiliaujate jų statyti, o vėliau bandote iš jų išsivaduoti. Tai nesibaigiantis ciklas. Tačiau ne pasaulis jums trukdo atverti duris į anapus. Jūs kovojate ne su pasauliu, o su pasipriešinimo sienomis, kuriomis patys apsistatėte.
Dėl šios priežasties jogos sistemoje nekalbama apie Dievą. Taip pat nekalbama ir apie sielą ar rojų, nes tokios kalbos neišvengiamai atveda prie kliedesių. Jogoje kalbama tik apie jūsų pačių pastatytas užtvaras, nes šis pasipriešinimas yra vienintelis dalykas, kurį reikia įveikti. Kūrėjas nesiekia jūsų dėmesio. Jus supančiojusios virvės ir atskyrusios sienos yra jūsų pačių rankų darbas ir tik iš jų turite išsivaduoti. Egzistencija – ne jūsų darbas, jums reikia padirbėti tik su ta egzistencija, kurią patys susikūrėte.
Jei reikėtų pasitelkti analogiją, tai palyginčiau su gravitacija ir malone. Gravitacija tam tikra prasme susijusi su pamatiniu žmonių savisaugos instinktu. Kaip tik dėl jos esame susaistyti su šia planeta ir dėl jos turime kūną. Gravitacija stengiasi jus nuleisti žemyn, o malonė yra jėga, bandanti pakylėti aukštyn. Jei išsilaisvinsite iš fizinių egzistencijos jėgų, jūsų gyvenimą užlies malonė.
Malonė veikia nuolat ir aktyviai kaip ir gravitacija, tereikia jai atsiverti. Gravitacija jums nepalieka pasirinkimo; esate jos veikiami, ir tiek. Jei esate smarkiai susitapatinę su fizine tikrove, gyvenime patirsite vien gravitaciją. O malonei reikia tam tikro imlumo. Kad ir kokia dvasine praktika užsiimate, jūsų galutinis tikslas visada bus atsiverti malonei.
Kai atsiveriate malonei, staiga tampate vaikščiojančiu stebuklu. Tarkime, jei vieninteliai mokėtumėte važiuoti dviračiu, visiems kitiems atrodytumėte kaip stebuklas! Tas pats ir su malone. Kiti gali jus laikyti stebuklu, tačiau patys žinote, kad tiesiog tampate imlesni naujai gyvenimo plotmei. Ir tai gali kiekvienas.
Sadhana (dvasinė praktika savirealizacijai pasiekti)
Galbūt pastebėjote tokį dalyką: kai jaučiatės maloniai, norite plėstis, o kai ko nors bijote, kyla noras trauktis.
Pabandykite štai ką: keletą minučių pasėdėkite priešais augalą ar medį sau primindami, kad įkvepiate tai, ką iškvepia medis, ir iškvepiate tai, ką medis įkvepia. Net jei kol kas empiriškai to nepatiriate, užmegzkite su augalu psichologinį ryšį. Galite tai pakartoti keletą kartų per dieną. Po kelių dienų pradėsite jausti kitokį ryšį su viskuo aplink nebeapsiribodami tik medžiu.
Pasinaudodami šia paprasta praktika, „Isha“ jogos centre Pietų Indijos Tamil Nadu valstijoje pradėjome aplinkosaugos iniciatyvą, pagal kurią nuo 2004 m. buvo pasodinta 21 milijonas medžių. Keletą metų iki tol medžius sodinome žmonių protuose – pačioje sudėtingiausioje dirvoje! Užtat dabar juos persodinti į žemę kur kas lengviau.
