Iš sostinės persikėlė gyventi į kaimą
Indrė gimė ir užaugo Vilniuje, todėl ne vienerius metus save laikė tikra miestiete. Kaip ji pasakoja, jaunystėje mėgo vakarėlius, koncertus, šėlsmą bei susitikimus su draugais. Vis dėlto kažkur giliai širdyje kirbėjo mintis, kad amžinai sostinėje negyvens.
„Kaip stereotipiškai priklauso, baigusi mokyklą, iš karto pradėjau studijuoti, o paskui susiradau darbą, – prisimena I.Butavičienė. – Kartais pagalvodavau, kad tolimoje ateityje, kai man bus labai daug metų, mielai norėčiau gyventi ne mieste, nors kurį laiką Vilniuje jaučiausi tikrai gerai.“
Bėgant laikui, Indrė su vyru vis dažniau pasvarstydavo apie nuolatinį keliavimą, autobusiuko įsigijimą ar paprastą namelį sodo sklype. Būtent pastarąjį variantą pora galiausiai ir pasirinko – 2014 metų pabaigoje jiedu tvirtai apsisprendė, kad nori kraustytis gyventi į kaimą.
„Viskas įvyko palaipsniui. Mano gyvenimas pamažu darėsi ramesnis, supratau, kad galiu gyventi ne mieste. Tuomet ir pradėjome ieškoti žemės sklypo, – pasakoja I.Butavičienė.
– Prisimenu, vaikystėje vasaras praleisdavau kaime pas senelius, kurie turėjo ūkį, augino gyvulius. Manau, ši patirtis padarė didelę įtaką tam, kad dabar gyvenu kaime, nes yra išlikę gražūs prisiminimai, susiję ne tiek su pačiu gyvenimo būdu, bet su gamta.“
Panašiu laiku Indrės gyvenime vyko ir kitas didelis pokytis – moteris netikėtai atrado keramiką, todėl kraustydamasi į kaimą, metė turėtą darbą valstybinėje įstaigoje ir pasinėrė į keraminių indų pasaulį.
„Iki tol su menais neturėjau jokių ryšių, tik vis kirbėjo vidinis noras kurti, tad ieškodavau būdų, kaip galėčiau tai išreikšti. Keramiką atradau eidama piligriminį žygį Camino de Santiago (Šv.Jokūbo) keliu. Prisėdome kavinukėje Ispanijoje, aš dairiausi aplink ir pamačiau labai gražias dekoruotas keramines plyteles.
Tada vyrui ir pasakiau, kaip taip nutiko, kad dar nesu dirbusi su keramika. Žiauriai užsimaniau pabandyti. Likusią kelionės dalį vakarais palapinėje žiūrėdavau vaizdo įrašus „Youtube“ , kaip žiedžia kiti keramikai“, – šypsosi I.Butavičienė, kuri, sugrįžusi namo, iš karto susirado keramikę ir nuėjo pas ją mokytis.
Likusią kelionės dalį vakarais palapinėje žiūrėdavau vaizdo įrašus „Youtube“ , kaip žiedžia kiti keramikai
Pajautusi malonumą žiesti indus, Indrė kurį laiką tuo užsiėmė bute Vilniuje, tačiau galiausiai namie tapo per ankšta. Kaip tik tuo metu pora jau ruošėsi išsikraustyti į kaimą, tad Indrei atsirado galimybė turėti ne tik daug erdvės žiedimui, bet ir atskiras dirbtuves.
„Iš pradžių keramika man buvo kaip hobis, tačiau vėliau, kai tapo aišku, jog išsikraustysime iš Vilniaus, ėmiau vis labiau svarstyti apie galimybę kaime šia veikla užsiimti rimčiau, kadangi gyvenimas ten atveria kūrybinę laisvę, – sako I.Butavičienė. – Bute Vilniuje stovėjo maža degimo krosnelė, žiedimo ratas, o sienos buvo nutaškytos moliu. Viskas tilpo, bet dirbti tikrai nebuvo patogu.“
Kartu su vyru patys įsirengė namą
Persikėlimas gyventi iš didmiesčio į kaimą Indrei buvo mažesnis išėjimas iš komforto zonos nei darbo palikimas. Anot jos, mintis, kad nutrūks garantuotos kasmėnesinės pajamos, kėlė nemenką nerimą.
„Iš pradžių jaudinausi, kad bus mažiau pinigų, svarsčiau, ką reikės daryti, jei jų iš viso negausiu. Iš tiesų, kartais jų turiu mažiau nei gyvendama Vilniuje, tačiau supratau, kad būdama kaime, sutinku gauti mažiau pinigų, nes turiu visai kitą prabangą. Aš galiu mėgautis gamta, ramybe, lėtais rytais, daržu, dideliu kiemu“, – tikina I.Butavičienė.
Indrė su vyru persikėlė į Rusėnų kaimą, kuriame, kai pirko sklypą, negyveno nė vienas žmogus. Vis dėlto pastaruoju metu gyventojų pamažu daugėja – netoliese gyvena dar keturios šeimos, yra ir daugiau naujai besikuriančių.
„Rusėnai yra senas kaimas, kurio paskutiniai gyventojai buvo iškeldinti dar sovietmečiu, nes norėta užtvenkti šalia tekantį Dūkštos upelį. Planas buvo neįgyvendintas, todėl čia liko tuščia vieta“, – pasakoja I.Butavičienė.
Indrė neslepia, kad persikėlimas gyventi į naują vietą jai atnešė daug džiaugsmo.
„Vilniuje mes gyvenome kone pačiame centre, todėl šurmulys prasidėdavo nuo ankstyvo ryto. O man labiau patinka ramybė“, – sako I.Butavičienė.
Iš pradžių pora įsirengė nedideles dirbtuves, o tuomet ėmėsi gyvenamojo namo. Pirmąjį projektą Indrė su vyru darė patys, tačiau neturėdami daug patirties, namą statyti paliko specialistams.
„Viską darėme būdami jauni, be patirties, neturėdami nieko bendro su statybomis, todėl reikėjo tikrai daug mokytis. Gyvenamąjį namą pastatė darbininkai, tačiau vidų įsirengėme patys. Šiuo metu statome kitas dideles dirbtuves, tad šį kartą viską darome savarankiškai, kadangi jau turime įgūdžių“, – dalinasi I.Butavičienė.
Viską darėme būdami jauni, be patirties, neturėdami nieko bendro su statybomis
Nieko neišmanydami apie statybas, Indrė su vyru daug mokėsi iš kaimynų, ieškojo informacijos internete ir žiūrėjo vaizdo įrašus „Youtube“. Tad pirmąsias dirbtuves, pastatytas iš molio ir šiaudų, ji vadina pakankamai pavykusiu eksperimentiniu statiniu.
„Mūsų kaimynai kaip tik statėsi namus, todėl daug su jais kalbėjome, stebėjome, kaip jie viską daro, ėjome į talkas, skolinomės įrankius“, – pasakoja I.Butavičienė.
Dabar, žiūrėdama į pirmąjį statinį, Indrė tik juokiasi ir negali patikėti, kaip sudėtingai viską darė. Tačiau, anot jos, tik taip galima išmokti.
„Kol dirbtuvės stovi, tol viskas gerai, – šypsosi I.Butavičienė. – Kai turi patirties, supranti, kad buvo galima daryti visiškai kitaip.“
O štai į gyvenamąjį namelį pora atsikraustė šiam dar buvus neįrengtam. Kaip Indrė pasakoja, noras persikelti gyventi į kaimą buvo toks didelis, kad jiedu buvo pasiryžę kurį laiką gyventi be vonios kambario ir miegoti ant grindų.
„Kai atsikraustėme, namelis buvo plikomis sienomis, neturėjome vonios ir tualeto, mėnesį maudėmės tvenkinyje“, – prisimena I.Butavičienė, į kaimą persikėlusi 2017-ųjų vasarą.
Gyvenimo didmiestyje nepasiilgsta
Prabilusi apie neseniai atrastą meilę keramikai, Indrė pripažįsta kol kas nežinanti, ar norėtų šia veikla užsiimti visą likusį gyvenimą.
„Man atrodo, kad yra smagu, kai gali keisti profesijas. Gyvendama Vilniuje, turėjau darbą, kurio labai norėjau, jis man patiko ir tik paskui supratau, kad tai nėra mano sritis. Džiaugiuosi, jog užteko drąsos kardinaliai viską pakeisti, bet nežinau, kaip bus ateityje. Galbūt pakeisiu dar kelias profesijas, nes manau, kad tai yra pats įdomumas“, – svarsto I.Butavičienė.
Šiandien Indrė keramikai laiko skiria kasdien, tačiau, kaip ji aiškina, į visą procesą įeina ne tik žiedimas, bet ir degimas, glazūravimas, dirbinių fotografavimas bei kėlimas į internetinį puslapį „Oakspot studio“.
„Visų pirma, labai svarbu gerai išminkyti molį ir nepalikti oro burbuliukų, kurie vėliau gali sukelti problemų žiedžiant arba degant gaminį. Tuomet indą žiedžiu, šiek tiek padžiovinu, vėl dedu ant žiedimo rato, suformuoju kojelę, pavyzdžiui, puodelio apačioje, o galiausiai ilgai džiovinu.
Vasarą indas gali išdžiūti per savaitę, bet žiemą tai gali trukti iki poros savaičių. Tada išdegu gaminius, glazūruoju, o galiausiai vėl dedu į krosnį ir tikiuosi, kad viskas gerai pavyks“, – procesą atskleidžia I.Butavičienė.
Nustojusi mokytis pas keramikę, Indrė gilinti žinias ėmė savarankiškai – moteris skaitė daug vadovėlių, žiūrėjo vaizdo įrašus ir, svarbiausia, kuo daugiau daryti bandė pati.
„Tai veikla, kuriai reikia įgūdžių, todėl turi skirti tam daug laiko, – neslepia I.Butavičienė. – Dabar naujų indų tikrai nebeperkame, visi stalčiai namie apkrauti įvairiausiais mano eksperimentais, nes pirmiausia pati turiu išbandyti gaminius.“
Dabar naujų indų tikrai nebeperkame, visi stalčiai namie apkrauti įvairiausiais mano eksperimentais
Anot Indrės, nemažai iššūkių kelia ir klientų rato formavimas, kuris tęsiasi iki šiol.
„Tai yra ilgas procesas. Iš pradžių, kai mokaisi, gaminių niekam nerodai, nebent kokį indą padovanoji artimiesiems. Pardavinėti pradedi gerokai vėliau“, – teigia I.Butavičienė.
Prieš 4-erius metus gyvenimą sostinėje į kaimą iškeitusi Indrė tikina, kad jos kasdienybė pasikeitė kardinaliai. Dirbant sau, ji dienas gali planuotis taip, kaip nori pati, todėl jos dabar yra visai kitokios nei buvo anksčiau.
„Jei atsikeliu anksti ryte ir matau, kad yra labai gražus rytas, neskubu pusryčiauti, nebėgu į dirbtuves – pasiimu šunis ir porai valandų išeinu pasivaikščioti į mišką. Čia gyvenant, yra tikrai mažiau skubėjimo.
Prisimenu, Vilniuje atsikeldavau ryte ir dirbdavau konvejeriu visą dieną – nebūdavo normalių pusryčių, viską darydavau greitai, visur bėgdavau... Dabar gyvenu lėčiau, pajuntu dienas, matau besikeičiančius metų laikus“, – džiaugiasi I.Butavičienė.
Vieninteliai kartai, kai Indrė juokais pasigaili persikėlimo gyventi į kaimą, yra žiemų pabaigos. Kaip ji pasakoja, tuo laiku orai būna permainingi, prasideda pirmieji atlydžiai, nauji pašalimai, todėl miškuose būna daug balų.
„Laisvalaikiu daug bėgioju, todėl šis metas man būna neįtikėtinai sunkus. Ne kartą esu nusikeikusi ir pasakiusi, kad Vilniuje gatvės būdavo gražiai nuvalytos, pabarstytos, – juokiasi I.Butavičienė. – Tačiau tai yra momentai, kurie nieko nekeičia, nes rimtai pasigailėjusi persikraustymo tikrai nesu. Priešingai, po kiekvieno išvykimo į Vilnių aš įsitikinu, kad man čia geriau.“
Dabar į Vilnių Indrė grįžta tik turėdama reikalų, ir nors sostinė yra vos už 30 km, ji didmiesčio visai nepasiilgsta.
„Jei man kada nors tektų grįžti gyventi į miestą, rinkčiausi ne Vilnių, o mažesnį miestelį, kuris būtų arčiau gamtos, vandens telkinio. Tikrai mieliau gyvenčiau Visagine, Šilutėje ar Elektrėnuose. Nebesu didmiesčių gyventoja“, – šypsosi I.Butavičienė.
Panašiu laikotarpiu kardinaliai pakeitusi darbą ir gyvenamąją vietą, Indrė kitiems pataria nebijoti keistis.
„Man atrodo, pirmas žingsnis yra sunkiausias. Kai jį žengi, įvyksta pokyčiai, – mano I.Butavičienė. – Mes juk patys atsakingi už savo laimę. Jei jaučiate, kad esate ne savo vietoje, tikrai bandykite ką nors keisti.“
