Iš Kupiškio kilęs Laurynas sako besidžiaugiantis, kur jį šiandien veda gyvenimas. Prieš penkerius metus pradėjus į „Youtube“ kelti juokingus vaizdelius, jau nuo šios vasaros kanalas tapo vienu iš jo darbdavių – hobis po truputį virsta darbu.
Bet turbūt tai tikrai nenustebins tų, kurie yra matę nors vieną Safo filmuką. Turinį apie kartais absurdišką gyvenimo kasdienybę, aktualijas kuriantis ir nevengiantis hiperbolizuoti komikas vis labiau įsitvirtina šioje veikloje.
Visgi kol jo darbus viešai gali įvertinti visi, kaip atrodo jo asmeninis gyvenimas – vos keli. Tad susipažinkite.
– Laurynai, kaip atrodė jūsų vaikystė, jūsų šeima?
– Vaikystė nebuvo labai išskirtinė – daug laiko praleidau kieme su draugais, o vėliau atradau savo pirmąją meilę – kompiuterį. Kompiuteris ne visada mane išleisdavo į kiemą su draugais. Santykiai su tėvais buvo geri, buvau beveik geras vaikas, nemėgau meluoti, manimi pasitikėjo.
– Esate minėjęs, kad anksčiau mėgote piešti, ir kažkuriuo metu ėmėte ieškoti, kur dar galėtumėte save realizuoti. Popieriaus lapo tam nebepakako?
– Mėgau piešti, lankiau dailės mokyklą. Didelę dalį vaikystės piešiau įvairius komiksus ir tuomet supratau, kad labiausiai domina pačios istorijos kūrimas, siužeto vystymas. Taip po truputį priartėjau prie videokūrybos.
– O gal tiesiog supratote, kad visgi iš dailininko profesijos gerai negyvensite?
– Supratau, kad piešimas man patinka, bet ne tiek, kad įsigyčiau beretę ir bandyčiau su daile sieti savo ateitį. Tai atrodė miglotai.
– Ilgai teko ieškoti savęs, kol atradote tai, kas iš tiesų jums patinka?
– Manau, kad vis dar ieškau ir tas ieškojimas veda į priekį. Taip, jaučiuosi jau „išsiryškinęs“ kryptį, bet vis dar nežinau, kas šiame procese mane džiugina labiausiai ir kur esu geriausias.
– Kada ir kaip ėmėte kurti juokingus filmukus? Kažkuriuo metu tai juk buvo tapę tikra mada – ji paveikė ir jus?
– Nepasakyčiau, jog mane paveikė mada (na, išskyrus paauglystėj, kai buvau banglas, nusidažęs blondiniškom sruogelėm plaukus ir išprašęs tėvų nupirkti BMX, su kuriuo neišmokau nei vieno triuko). Viskas prasidėjo atvykus studijuoti į Vilnių. Spėju, jog šis naujas gyvenimo etapas, savotiška laisvė, platesnės galimybės pastūmėjo kurti drąsiau, nes kurti norėjau visada.
– Suprantama, toli gražu ne kiekvienas užsimanęs gali kurti juokingą turinį. Gal ir pačiam buvo netikėta, kad pasirodo, ir jums tai sekasi? Ar visgi visada buvote tas, iš kurio aplinkiniai tikėdavosi kokio bajerio?
– Visada mėgau juokinti kitus, o kiti mėgo juoktis (ne visada). Klasėje buvau gana aktyvus prikolistas, bet ir nepiktybinis, dažnas mokytojas po mano juokelių iškvėpdavo pro nosį taip pat. Pradėjęs kurti satyrinį turinį nežinojau, kaip man seksis, turėjo praeiti laiko, nevykusiai eksperimentuoti, kol atsirado teigiamas grįžtamasis ryšys.
– Kartais žmonės ir ima juokauti, bėgdami nuo skaudžių patirčių ar sukrėtimų. Jums taip nebuvo?
– Mano vaikystė nebuvo sunki, neturėjau priešų ir didelių problemų. Buvau kiek nepasitikintis savimi, nedrąsus, uždaras. Ir visos kitos paaugliškos problemėlės... Atradęs komediją supratau, koks tai galingas ginklas einant per gyvenimą. Išmokęs pasijuokti iš savęs ir gyvenimo absurdo, tapau žymiai stipresnis.
– Po mokyklos studijavote audiovizualinę kūrybą, bet minėjote, kad savoje srityje daugiausia reikia dirbti savarankiškai. Kaip tai atrodo?
– Norint išmokti dirbti su kamera, montuoti, režisuoti, rašyti scenarijų – teorijos neužtenka. Reikia daug daryti, daug klysti ir dar daugiau daryti.
– Dažnai tėvai savo vaikus nori matyti „rimtuose“ darbuose, tai kaip žiūri į jūsų veiklą taviškiai? Nesako – Laurynai, užteks juokauti gal jau?
– Tėvai nuo vaikystės visada palaikė ir skatino kurti toliau, kad ir ką aš ten kūriau (komiksai, animaciniai filmukai, vaidybiniai veiksmo filmai, kurių viename yra vaizduojamas kraujas, o kadro kampe matyti kečupo stiklainis). Kai pradėjau kurti komedijinius filmukus, tėvai į tai žiūrėjo pasyviai, nes aš ir pats nežinojau, ko noriu. Dabar jie yra didžiausi fanai, laukia naujų kūrinių, „palaikina“ ir tiki manimi.
– „Youtube“ turinį kuriate jau ne vienerius metus. Kai pradėjote jau aktyviau reikštis, kada pastebėjote, kad publikai patinka?
– „Youtube“ turinį gali kurti ilgai ir būti nepastebimas, bet anksčiau ar vėliau „Youtube“ nusprendžia vis tik parekomenduoti tavo kuriamą turinį žiūrovams, ir taip atkeliauja pirmoji žiūrovų banga. Ji įvertino mano filmukus teigiamai, matė potencialo ir laukė naujienų, o man reikėjo tiesiog jų nenuvilti ir judėti į priekį.
– Atrodo, kad pastarieji metai jums buvo sėkmingiausi – kooperuojatės su kitais komikais, jus vis labiau ima pastebėti. Kaip manote, kodėl? Reikia išlaukti? O gal visgi reikia įgauti patirties, reikia kelerių metų publikai pažinti, kad perprastum taisykles ir kurtum tai, kas iš tiesų daugumai patinka?
– Mano auditorija visada augo palaipsniui, sakyčiau, nebuvo didelių sprogimų.
Visada buvau tikras prieš savo auditoriją, tikriausiai todėl buvau tinkamai įvertintas. Stengiuosi kurti tai, kas man aktualu, juokinga, bet ir galvoju, kas patiktų auditorijai – siekiu aukso viduriuko.
Be abejo, tam reikia patirties. Reikia ir laiko, jog žiūrovai priprastų, pamėgtų ir tikėtų kūrėjo žodžiais.
– Visgi youtuberių šiandien yra daugybė, vis daugiau žmonių bando kažką kurti ir iš to užsidirbti, bet kelią prasiskina tik vienetai. Kaip manote, kodėl jums pavyko?
– Populiarumas ir uždarbis man niekad nebuvo prioritetai. Pradėjau kurti, nes jaučiausi turintis idėjų ir norėjau pasidalinti. Manau, tapti youtuberiu su pirmine intencija išpopuliarėti ir uždirbti, o tik po to galvoti apie turinį, jau yra blogas žingsnis, nes tai nebus nuoširdu.
– Kaip atrodo jūsų darbas, ta virtuvė?
– Sėsti ir kurti, deja, neužtenka, reikia ir domėtis. Skaitau knygas apie scenarijaus rašymą, kūrybingumą bei pačią komediją. Žiūriu kitų kūrėjų turinį, nagrinėju, aiškinuosi, kodėl tai veikia (tiesa, dažniausiai tiesiog žiūriu „Youtube“ vaizdo įrašus, bet save apgaudinėju, jog edukaciniais tikslais). Užsikabinęs už pirminės idėjos (mėgstu idėją pristatyti keliems draugams, kad sužinočiau, ar skamba juokingai) sėdu rašyti scenarijų, galvoju lokacijas, aktorius ir t. t.
– Vienas pagrindinių aspektų – sekti aktualijas, kuo gyvena šiandieninis žmogus? Tai publiką traukia?
– Taip, aktualijas sekti pravartu. Stengiesi ieškoti juokingo turinio kasdienybėj, eidamas per aktualijas arba kapstydamas praeitį.
– Dauguma jūsų kuriamų situacijų yra iš gyvenimiškos patirties. Kur jų ieškai – tai atspindi tavo gyvenimą, o gal kažkieno kito?
– Dažnu atveju tai mano ar kitų išgyvenimai, o vardan gardesnės komedijos – visa tai stipriai hiperbolizuota su pora sluoksnių ironijos ir žiupsneliu absurdo.
– Tarp jūsų vaidmenų dažnai pasitaiko ir kvailelio ar itin jautraus vaikino amplua. Kaip pastebėjote, tai lietuviams labiausiai patinka?
– Paprasčiausiai žiūrovas jaučiasi komfortiškai stebėdamas prastesnį už save ar galėdamas lengvai susitapatinti su personažu.
– Savo gyvenimiškais juokeliais siekiate tiesiog smagiai pasijuokti iš tam tikrų šių dienų personažų, mados, o gal visgi čia slypi ir socialinė kritika?
– Socialinės kritikos mano kūryboje daug nerasi, dažniausiai kuriu norėdamas suteikti žiūrovui pramogą. Galbūt ateityje mano turinys turės daugiau svorio, nes norėdamas išsakyti kažkokią kritiką, gali labai patogiai ją įvynioti į komediją.
– Visgi jūsų kuriamas turinys nėra pastovus. Įsivaizduoju, kad jei idėja neateina, tai jos ir neišspausi, tiesa?
– Reguliariai kurti man iki šiol nepavyko, vis dar mokausi. Bandau susikurti rutiną ir rašyti, brainstorminti, tačiau vis tiek geriausios idėjos ateina netikėtai, einant šaligatviu ar sėdint tualete.
– Galite gyventi iš „Youtube“? O gal visgi kol tai nėra pastovu, turite dirbti ir kitus darbus?
– Vasaros pabaigoje išėjau iš oficialaus darbo, norėdamas daugiau laiko skirti savo kūrybai. Dabar užsidirbu iš kūrybos, reklamų ir freelancerio darbų.
– Kokius vaizdelius laikote savo sėkmingiausiais?
– Tai tikriausiai ir būtų tie, kurie turi daugiausiai peržiūrų. Pavyzdžiui, populiariausias PENKTOKŲ MUŠTYNĖS – nostalgija, artimi personažai, nenuspėjamas siužetas.
NEVYKELIS MOKOSI KREPŠINIO PAGRINDŲ / VAIRAVIMO PAMOKĖLĖ – artima aplinka, personažai ir juokeliai gimę iš improvizacijos.
Lil Safas – Tindi Rindi – visiems puikiai žinoma dainelė, tačiau ji parodyta šiuolaikinio repo kontekste. Netikėta, absurdiška.
Kooperacijos dažnai tampa sėkmingos, nes kūrėjai gali vienas kitą papildyti.
– O yra tų, į kuriuos šiandien žiūrėdamas raustate ir galvojate – na, ir ką aš tada sau galvojau?
– Tikrai ne vienas, tiesa, dauguma jau viešai neprieinami, bet aš turiu juos tamsiame kambario kampe. Neseniai su draugais turėjome peržiūrą, tai prakaitas mušė stipriai, bet tuo pačiu ir smagu matyti progresą.
– Esate minėjęs, kad net nuo vaikystės filmuojant save šokantį ar parkūrinantį, visada pavykdavo medžiagą sumontuoti taip, kad atrodytų, jog tos veiklos jums sekasi geriau nei iš tikrųjų. Tai kaip yra dabar? Montažo tiek daug nebereikia?
– Kiekviena sekundė montuojant labai daug reiškia. Ne vietoj nukirpsi sekundę – nesukursi norimos įtampos, ne vietoj paliksi sekundę – nesuveiks bajeris. Montažui skiriu daug dėmesio.
– Kada nors pats tikėjotės, kad jūsų darbas bus kurti „Youtube“, instagramo turinį? Ir kad iš to galėsite gyventi?
– Tikėjau, jog visa tai anksčiau ar vėliau mane kažkur nuves. Kol kas man labai patinka, kur mane veda.
– To norite ir ateityje? O gal yra minčių apie kažką naujo?
– Ši veikla man atneša puikių pažinčių ir patirčių. Vasarą teko filmuotis nuostabaus režisieriaus Mariaus Pocevičiaus pilno metro filme, tai viena iš tų puikių patirčių. Labai mėgstu vaidinti prieš kamerą, o galbūt kada užlipsiu ant scenos juokauti prieš gyvą publiką. Minčių yra visokių, bet nuo savo žiūrovų tikrai nepabėgsiu.