Visus konkurse dalyvaujančius laiškus rasite ČIA.
Mama,
pamenu, kaip vaikystėje apvilkusi man dailesnę suknutę, vesdavais kartu su broliu apsipirkti į atvažiuojančią kaimo parduotuvę arba, kaip mes vadindavome, „autolaukę“ – kokia mums didelė šventė tai būdavo.
Pamenu, kaip tąkart dar mažytę, atsiklaupus virtuvėje prie kėdės mokei daryti kryžiaus ženklą ir pirmųjų maldų.
Pamenu, kai važiuojant pas senelius ir laukiant kito autobuso mieste kartais nupirkdavai gražesnį segtuką ar gumutę į plaukus. Gal ir nebuvom materialiai pertekę, bet išmokom džiaugtis mažais dalykais: banano kąsneliu, saldainiu, spalvinimo knygute... Mes, vaikai, išmokom svajoti.
Pamenu, kai vesdavais kartu į bažnyčią, nors man tie 4 kilometrai pėsčiomis atrodydavo taip toli, bet išmokau kantrybės ir atkaklumo.
Pamenu, kai pirkai man, pirmokei, pačią gražiausią suknelę Rugsėjo 1-ajai – kokia graži aš jaučiausi taip pasipuošus.
Pamenu, kaip pindavai plaukus rytais atskubėjusi iš ūkio darbų. O kuodas jau tokia šventinė šukuosena būdavo, nors kiek ir skaudėdavo bedant smeigtukus.
Pamenu, kaip kiekvienam gimtadieniui kepdavai pačius skaniausius tortus.
Pamenu, kai važiavom anksti iš ryto į mokyklos Kalėdų šventę, nors renginys vyko gerokai vėliau. Mes neturėjom mašinos, bet tu norėjai, kad aš dalyvaučiau karnavale ir galėčiau džiaugtis kartu su draugais.
Tu diktavai žodžius lietuviškai, o aš rašiau juos angliškai – ir gaudavau tik geriausius pažymius.
Pamenu, kaip tąkart, ketvirtoje klasėje, padėjai man mokytis anglų kalbos pati nemokėdama jos nė žodžio. Tu diktavai žodžius lietuviškai, o aš rašiau juos angliškai – ir gaudavau tik geriausius pažymius.
Pamenu, kai siuvai man tautinį sijoną ir karūną, nors tau tai buvo nelengva, bet viskas buvo taip gražu.
Pamenu, kaip skambinau tau dar ne visai atsigavusiai po operacijos, norėdama pasidalinti gauto valstybinio egzamino 100-tuko džiaugsmu.
Pamenu, kaip paslėpusi ašaras išleidai mane į pirmąją didžiąją kelionę – pusmečiui išvykau į svetimą šalį. Abi tramdėm jausmus: aš – bandydama išlaikyti savo apsisprendimo tvirtumą, nors be galo bijojau, o tu – bandydama tai priimti.
Pamenu visas sunkias egzaminų sesijas, kai viskas atrodydavo beviltiška, tuomet tiesiog parašydavau Tau „paskambink“. Ir skambinai, ir kalbėjom tiek, kiek reikėjo. Ir štai dabar nelengvi bakalauro ir magistro mokslai jau įveikti.
Pamenu daug mažų smulkmenų, akimirkų, džiaugsmų ir vargų, ašarų ir šypsenų. Iš tiesų, visko buvo daug. Ačiū.
Ačiū už Tavo stiprybę ir meilę. Ačiū už viską.
Myliu, Irutė
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Ačiū tau, Mama!“.
Daugiau apie konkursą ir jo sąlygas rasite paspaudę ant šios nuorodos.
Konkurse gali dalyvauti merginos ir vaikinai, moterys ir vyrai, kurie norėtų viešai paskelbti savo laišką Mamai ir padėkoti jai už pirmąją šypseną, kuria ji sutiko jus atėjusį į pasaulį, nors tos akimirkos ir neprisimenate.
Už pirmą garsesnį žodį, kuris skatino susimąstyti ir pagalvoti. Už priekaištingą jos tylą, kai iškrėtėte eilinę kvailystę, o tik vėliau pastebėjote, kad mamai tai kainavo gilesnę raukšlę veide ar per anksti pabalusius plaukus... Išliekite savo jausmus brangiausiam žmogui ir laimėkite rėmėjų isteigtus grožio prizus.
