Kalbiname kaunietę Auriką Leveckienę, kuri, atšventusi savo 50-ties metų jubiliejų, įprastą gyvenimą mieste iškeitė į sodybą, vištas ir ūkiškus darbus.
– Kas paskatino žengti tokį žingsnį? Kaip supratau, iki tol gyvenote mieste ir apie kaimišką gyvenimą ne daug ką žinojote?
– Tiesa, kad mano gyvenimas prabėgo didesniame ar mažesniame mieste. Nei vištų auginti, nei malkinio pečiaus kurenti nemokėjau. Tačiau gyvenimas mieste pradėjo apkarsti.
Esu išsiskyrusi, vaikai užaugo ir išėjo, likau viena. Įsisukau į rutiną darbas-namai, kol pradėjau jausti, jog po truputį mirštu, dar nesulaukusi nė penkiasdešimties. Supratau, kad reikia kažką daryti, kad dar noriu gyventi, patirti.
Mintis apie gyvenimą sodyboje mane seniai žavėjo, tačiau ilgą laiką tai buvo tik pasvajojimai. Matyt turėjo ateiti laikas, kada pasakiau sau, jog laikas svajones paversti realybe.
– Gyvenate visiškai viena. Ar nesijaučiate nejaukiai?
– Mane pačią nustebino tai, kad jaučiuosi labai jaukiai. Negyvenu vienkiemyje, aplinkui yra daugiau sodybų su nuolatiniais gyventojais, gal ir dėl to ramiau. Kieme šuo, taigi visą laiką būnu informuota apie tai, kas dedasi aplinkui (juokiasi).
Dauguma draugių nesupranta, kaip aš galėjau visiškai viena išsikelti į sodybą. Yra ir stipriai nerimaujančių, tačiau aš tik juokiuosi – savo pasirinkimo nei už ką nekeisčiau.
– Ar sunku buvo priprasti prie naujo gyvenimo būdo?
– Ne taip sunku, kaip galvojau, nors savų iššūkių tikrai buvo. Mano pirmas bandymas gyventi sodyboje buvo pas pažįstamą, kuris taip pat kėlėsi į užmiestį. Per kelis mėnesius pramokau auginti vištas, triušius. Kadangi namas buvo tik statomas, pagelbėdama jam išmokau tų darbų, kurie dabar itin praverčia tvarkant savo namą.
Už minimumą žiemą mieste išgyventi praktiškai neįmanoma, o sodyboje iš to paties minimumo ir susitaupyti galima.
Pajutusi, kad toks gyvenimas man patinka, pradėjau žiūrinėtis savos sodybos. Į ją persikėliau gyventi vėlyvą rudenį. Porą mėnesių tikrai nebuvo lengva. Už lango tamsu, šalta, name nebuvo nei kanalizacijos, nei vandentiekio. Namas taip pat ne per geriausios būklės, senos statybos, jau kelerius metus buvo negyvenamas. Žiemai įsigijau šunį, kad vasarą būtų pakankamai didelis gyventi lauke, taigi tapo kiek smagiau. Nekantriai laukiau pavasario, kad galėčiau kibti į darbus.
– Turite nemažai darbų, susijusių su namo atnaujinimu. Ar netrūksta vyriškų rankų?
– Prie namo tikrai yra ką veikti. Perkant atrodė geresnės būklės, tačiau pagyvenus pradėjo lįsti trūkumai. Dabar pirkdama būčiau atidesnė. O vyriškų rankų atsiranda. Labai padeda tėvukas, vienas kitas užsukantis pažįstamas, draugių vyrai. Neįsivaizdavau, kaip viską susitvarkysiu, tačiau kaip koks stebuklas vis atsiranda žmogus, pagelbėjantis tuose darbuose, kur aš nepajėgiu.
Daug ką visgi pati išmokau. Štai pirmą kartą gyvenime klijavau plyteles vonioje ir pavyko puikiai. Glaistyti, dažyti, tapetuoti buvau išmokusi, darydama remontą dar bute. Nuostabu, kiek talentų savyje galima atrasti, turint noro ir susidūrus su naujomis situacijomis (šypsosi).
Ką jums teko aukoti, persikėlus gyventi į sodybą? Koks atstumas nuo miesto?
– Gyvenu Kėdainių rajone, apie 30 km nuo miesto. Aukoti reikėjo patogų gyvenimą ir užtikrintumą, t. y. gerai apmokamą darbą, miestietiško gyvenimo patogumus, keliones ne tik po Lietuvą, bet ir pasaulį. Tik to neįvardinčiau kaip aukos. Dabar jaučiuosi turinti daugiau, iškeitusi seną gyvenimo būdą į kokybiškesnį, artimesnį širdžiai. Pinigais tai nepamatuojama.
– Jei palygintume miesto ir sodybos gyvenimą, ar sodyba reikalauja daugiau jėgų, laiko?
– Gyvenant mieste daugiau komforto, mažiau kuo rūpintis, tačiau ir kainuoja gerokai brangiau. Taigi nori nenori tenka ieškotis nuolatinio darbo ir kad būtų geriau apmokamas. Už minimumą žiemą mieste išgyventi praktiškai neįmanoma, o sodyboje iš to paties minimumo ir susitaupyti galima. Darbai sodyboje tikrai atima daugiau laiko, tačiau jo, to laiko, čia irgi akivaizdžiai daugiau. Čia ritmas kur kas lėtesnis.
Man gyvenimas yra judėjimas, pokyčiai, iššūkiai, žinoma tokie, kurie nesugniuždo, kuriuos galiu pakelti. Tai pagrindinė priežastis, kodėl palikau miestą.
Aš sodyboje esu tik antrą vasarą, tačiau su kaimynais jau juokiamės iš miesto žmonių ir jų beprotiško skubėjimo. Man pačiai kartais atrodo, kad aš iš viso tinginiauju, nieko neveikiu, o atvažiavę draugai stebisi, kiek daug nuveikta, kaip aplinka vis gražėja, namas tampa gyvenamu.
Sodybos ir miesto gyvenimus sunku ir lyginti. Jei žmogus neturi polinkio gamtai, žemei, sunku būti be žmonių, norisi miestietiško šurmulio, yra nuolatinis kavinių, teatrų ir kitokių pramogų lankytojas, sodyba jam gali pavirsti asmeniniu pragaru. Tuomet ir darbas prie namo ar žemės taps katorga.
Tuo tarpu man – atvirkščiai, gyvenimas sodyboje yra ilgai lauktas atokvėpis, o darbas, net ir sunkesnis, turi savo malonumo dozę. Čia net kieme auga valgomi grybai, pievos pilnos valgomų žolių, vaistažolių, vakarais laukuose ganosi stirnos, o kada pražysta vaismedžiai, nuo grožio galva sukasi.
– Ar vairuojate automobilį? Kaip apsirūpinate maistu?
– Automobilį vairuoju, artimiausia kaimo parduotuvė už kokių 3 km. Vasarą –daržovės iš sodo, žiemą – savos bulvės, svogūnai, konservuotos daržovės, uogienės. Iš kaimynų – pienas, nes laiko karves. Iš jo pasigaminu grietinės, sūrio, kartais gaunu mėsos, jei kaimynai pjauna kiaulę. O dar vištų kiaušiniai, grybai net savam sklype auga.
Paprastai į parduotuvę nereikia dažniau nei kas dvi savaites ar tik kepaliuko duonos, nors ir duonos pati išsikepu.
– Kokie pokyčiai įvyko jūsų viduje, pakeistus gyvenamąją vietą?
– Nebeliko bėgimo, skubėjimo, daugiau ramybės. Atsirado noras gyventi, kažką veikti, daugiau įkvėpimo, polėkio, kadangi dabar gyvenu taip, kaip iš tikrųjų noriu.
Daugiau užsiimu tuo, kas patinka: sodinimu, auginimu, renku vaistažoles, darau arbatas, eksperimentuoju su įvairiausiai receptais – tai medų iš pienių darau, tai ką nors įdomesnio užsikonservuoju iš užsiaugintų daržovių. Vaistažoles ruošiu įvairiausiais būdais, pvz. mažai kam žinomu fermentavimo būdu.
Mieste nebuvo nei laiko, nei galimybių toli važiuoti iki švaresnių laukų, be to, nuovargis po darbo, likdavo tik savaitgaliai. Dabar viskas po ranka ir laiko daugiau.
Negalėčiau pasakyti, kad persikėlus į sodybą pasikeitė kažkas iš esmės, kad buvo šokiruojantys skirtumai, reikėjo stipriai prie ko nors prisitaikyti. Toks gyvenimo būdas, kaip dabar, mane visada žavėjo, traukė, tik mieste tam mažai galimybių, o dabar svajonė tapo realybe. Apie ką anksčiau tik pasvajodavau, dabar turiu savo sklype ar aplinkiniuose laukuose bei miškuose.
– Ko neprisireikia iš „miestietiško“ etapo ir be ko sunkiausia gyventi sodyboje?
– Ko nereikia sodyboje ir ko reikėjo gyvenant mieste, tai žadintuvas (juokiasi). O sunkiausia pradžioje buvo be komunalinių patogumų, t. y. vandens, kanalizacijos, bet šitą įsirengė, taigi nebeliko, ko pasigesti.
Paradoksas, tačiau išsikėlus į sodybą, net bendravimo su žmonėmis daugiau atsirado. Daugiau atvažiuojančių į svečius, retą savaitgalį praleidžiu viena. Mieste nemėgdavau ką nors į namus kviestis, norėjosi pačiai ištrūkti, o dabar gera sulaukti atvažiuojančių, nebėra noro kur nors išeiti, kaip sakoma, pakeisti aplinką.
– O kaip su darbais gyvenant atokiau nuo miesto?
Darbas nuo 8 iki 17 valandos – ne man. Geriau turėsiu mažiau pinigų, tačiau daugiau laisvės.
– Su darbais sunkiau, tačiau man tai netrukdo. Darbas nuo 8 iki 17 valandos – ne man. Geriau turėsiu mažiau pinigų, tačiau daugiau laisvės. Visgi ir gyvenant sodyboje atsiranda darbelių, kam nors prireikia papildomų poros rankų. Ateityje turiu idėjų užveisti avietyną, auginti daugiau dedeklių vištų, broilerių, gal dar kažką sugalvosiu.
Svarbiausia – ieškoti galimybių, o ne verkšlenti dėl prastos situacijos, o kai nori, galimybės visada atsiranda. Kaimiškai produkcijai paklausa yra, ypač kai perkantysis žino, kad tai tikrai lietuviška prekė. Gal didelio verslo iš to ir nepadarysiu, bet pragyvenimui, tikiu, kad užteks.
– Ar matote save gyvenančią sodyboje visą likusį gyvenimą?
– Tikrai nežinau (juokiasi). Su manimi visko gali būti. Va, sutvarkysiu, parduosiu ir išsikelsiu dar kažkur kitur. Negalėčiau sakyti, kad aš nenusėdžiu vietoje, tačiau pokyčiai man – sveikintinas dalykas. Žinoma, tame yra savos baimės, nerimo, nežinios, bet tai irgi gyvenimo skonis.
Man gyvenimas yra judėjimas, pokyčiai, iššūkiai, žinoma tokie, kurie nesugniuždo, kuriuos galiu pakelti. Tai pagrindinė priežastis, kodėl palikau miestą. Jame gyvenau patogiai, „užtikrintai“, tačiau tai buvo ne gyvenimas, o lėta mirtis.
Dabar esu visiškai neužtikrinta, tačiau jaučiu, kad gyvenu. Buvau ir aš įstrigusi saugumo, užtikrintumo ideologijoje, tačiau išmokau kitaip, naujai žiūrėti į gyvenimą. Jei Dievas manimi pasirūpino iki penkiasdešimties, kodėl neturėtų to daryti ir toliau? (šypsosi)
