Ne visas idėjas pavyksta įgyvendinti
Dar būdama mokinė, Gerda nusprendė Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje mokytis dailės. Ten nuo pirmų užsiėmimų mokytojai nuolat primindavo, kad pieštukų niekada negalima drožti drožtuku – tam reikia naudoti peiliuką.
„Taip ir įsikalė į galvą, kad pieštukus galima drožti tik peiliuku. Buvau pagalvojusi, kad būtų smagu iš to pieštuko išdrožinėti kažką smulkaus. Sėdėdama matematikos pamokoje ir pabandžiau, tai buvo visokios širdutės, nieko sudėtingo.
Pirmiausia drožinėjau nereikšmingus dalykus, tada pagalvojau paieškoti, ar kas nors jau yra tai daręs. Googlindama radau, kad Amerikoje yra keli žmonės, kurie tuo užsiima, Lietuvoje – nė vieno.
Iš pradžių bandžiau atkartoti jų drožinius, visada maniau, jei kitiems pavyksta, pavyks ir man.
Šiandien žiūrėdama į savo senuosius darbus pastebiu, kaip tobulėju. Pirmieji bandymai nebuvo labai geri“, – juokdamasi apie pirmuosius drožinėjimus pasakoja Gerda, šią vasarą baigusi Kauno kolegiją.
Po ilgos pertraukos prie hobio grįžusi mergina dabar drožinėja tik tai, ką pati sugalvoja: „Nustojau žiūrėti, ką kiti daro. Darau tai, kas šauna į galvą, net nesieju darbų į kažkokią vieną temą. Būna, kad važiuoju kur nors, šauna mintis į galvą, jog reikėtų šitą pabandyti išdrožinėti, tai ir bandau. Bet pavyksta toli gražu ne viskas, ką sugalvoju.“
Pirmųjų pieštukų, drožinėtų dar pamokose, Gerda net nesinešdavo namo – išmesdavo lauk. Tik po kurio laiko pradėjusi juos kaupti, sako, kad net ir saugiai padėti, būna, kad sulūžta.
Esu nusipirkusi stiklinius gaubtus, kuriuose laikau – tik padarau, iš karto įdedu.
„Iš pradžių suvyniodavau juos į popierių, bet kiek tas popierius juos apsaugo? Iš karto nulūždavo. Būna, kad įdedi gražiai į stalčių tą pieštuką, apkamšai vata, o jis vis tiek sulūžta. Yra katinas suvalgęs, kambario draugė numetusi nuo palangės.
Ir tie darbai tokie, kurių nebepakartosi, nebesinori to paties daryti. Dabar esu nusipirkusi stiklinius gaubtus, kuriuose laikau – tik padarau, iš karto įdedu. Kartais vis tiek sulūžta.“
Drožinėdama išmatuoja savo kantrybę
Gerda pasakoja, kad toks užsiėmimas – ne kiekvienai dienai. Anot merginos, tam turi ateiti įkvėpimas, tinkama nuotaika, jeigu nori, kad darbas pavyktų:
„Esu bandžiusi užsibrėžti tikslus, kiek per dieną turiu padaryti, tai taip neišeina. Kai drožinėjau 10 valandų be atsitraukimo, trupinau vieną pieštuką po kito, susipjausčiau pirštus ir nieko nepavyko, supratau, kad šiandien ne ta diena. Nebūna taip, kad nusprendi daryti, atsisėdi, ir viskas pavyksta. Jeigu nesinori, tai ir nedarai.“
Daug pokyčių gyvenime turėjusi Gerda sako, kad drožinėjimas yra stabilus dalykas, kai gali atsisėsti ir nusiraminti.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad kartais apima beviltiškumas, kai visą dieną drožinėjusi, vakare ji nemato jokio rezultato: „Man tai yra kaip atsipalaidavimas, atsiribojimas, nes atsisėdi ir nieko neveiki visą dieną, tik drožinėji. Toks tam tikras kantrybės išmatavimas, nes būna, kad darai, darai, iš 5–6 karto priartėji prie estetinių smulkmenų pagražinimų, ir viską netyčia sutrupini. Dažniausiai tada dar porą kartų pabandau daryti iš naujo, bet jei matau, kad ir 4 kartą nepavyksta, metu.
Beviltiškumas apima, kai dirbi 7 valandas, esi visa purvina nuo drožinėjimo ir galiausiai neturi į ką pažiūrėti, nes viską sulaužei. Tada pradedi galvoti, kad per visą dieną galėjai kažką naudingiau nuveikti nei tik sėdėti.“
Darai, darai, iš 5–6 karto priartėji prie estetinių smulkmenų pagražinimų, ir viską netyčia sutrupini.
Specialių priemonių nenaudoja
Parduotuvėse galima rasti skirtingo minkštumo pieštukų, tačiau Gerdos teigimu, geriausia drožinėti iš vidutinio minkštumo: „Drožinėti įmanoma iš visų, esu išbandžiusi. Labai minkšti yra itin trapūs, vos juos prilieti, sulūžta. O kietus pieštukus drožinėdamas greičiau sulaužysi nuo spaudimo.“
Pati Gerda iš pradžių naudojo tą, ką rado namie, – nepirko nieko specialaus. Išskirtinių priemonių mergina nenaudoja ir dabar. Anot jos, nieko ypatingo drožinėjimui nereikia:
„Nereikia nei specialaus stalo, nei didinamųjų stiklų. Aš sėdžiu ant žemės ir tiesiog darau. Atrodo, nieko nekainuoja, bet nuolat reikia peiliukus pirkti, kurie atšimpa. Juokingai skamba, kad gali peiliukas nuo grafito atšipti, bet taip yra.“
„Nemanau, kad parodos tikslai buvo teisingi“
Dar gyvenant Plungėje, Gerdai kilo mintis atidaryti savo darbų parodą. Tuo metu tokia idėja jai atrodė prasminga, tačiau, kaip sako dabar, žiūrint iš šios dienos perspektyvos, paroda džiaugsmo nekelia.
„Paroda buvo gal labiau ne pasididžiavimas savimi ir noras parodyti savo darbus, o mano neapsisprendimas, bandymas atrasti save. Tuo metu kankino dvejonės dėl mokslų, net nežinau... Norėjau kažkam kažką įrodyti.
Nemanau, kad parodos tikslai buvo teisingi, dabar galvoju, kad galėjau labiau viską išpildyti. Teigiama pusė buvo ta, jog įgijau pasitikėjimo savimi“, - sako mergina.
Praėjus trejiems metams nuo parodos Plungėje, šiuo metu Kaune gyvenanti Gerda svarsto apie parodos atidarymą šiame mieste. Niekur naujausių darbų neviešinanti mergina nori prikaupti pakankamą kiekį išdrožinėtų pieštukų ir šį kartą parodą atidaryti su teisingais tikslais:
„Mano užsibrėžti laiko terminai prasilenkia su mano kantrybe, planavau pabaigti iki rudens, bet nepavyko – vis dar drožinėju. Šiuo metu turiu 7 darbus, planuoju padaryti 10. Šį kartą parodos noriu aš pati, nesieksiu kažkam kažko įrodyti.“
Sulaukia nuomonių, kad turėtų pasirinkti vieną kelią
Gerda prisipažįsta, kad gyvenime yra linkusi užsiimti, atrodo, nesuderinamais dalykais. Mergina prisimena, kaip mokykloje mėgo matematiką, bet tuo pačiu labai patiko ir dailė.
Po mokyklos įstojusi į veterinarijos studijas, galiausiai įgijo kosmetologės specialybę:
„Visada norėjau turėti daug veiklos, kuo daugiau dariau, tuo norėjau daryti dar daugiau. Man visada sakė, kad turiu pasirinkti vieną kelią ir užsiimti tuo, kas patinka labiausiai. Dabar atlieku įvairias grožio procedūras ir drožinėju pieštukus. Nesuderinama, bet, na, ir kas?“
Mano užsibrėžti laiko terminai prasilenkia su mano kantrybe, planavau pabaigti iki rudens, bet nepavyko – vis dar drožinėju.
Kosmetologiją baigusi Gerda nuo meno toli nepasitraukė ir tarp kasdienių darbų laiko randa teminiams makiažams. O šiems, anot merginos, Lietuvoje nėra pakankamai didelės rinkos.
„Daugiausia atlieku tik eksperimentinius grimus. Apskritai, tokiems makiažams priemonės kainuoja labai brangiai, daug laiko atima ir pasiruošimas. Pats dažymas, grimavimas trunka apie 5 valandas, o kur dar darbas iki tol. Helovinui darau paprastesnius makiažus, o didesniems grimams reikia rinkos. Būtų smagu, jei Lietuvoje ji būtų didesnė, nes toks darbas man patinka“, - svajoja Gerda.
Šiuo metu savo dienotvarkę pilnai užpildanti Gerda moja ranka į sakymus, kad reikėtų apsistoti ties viena sritimi, ir jaučiasi laiminga darydama, kaip pati sako, nesuderinamus dalykus: „Savęs paieškas oficialiai baigiau, kai įgijau kosmetologės specialybę. Dabar užsiimu tuo, kuo noriu.“
