Ši problema jau persikėlė į Lietuvos Respublikos teismus ir nagrinėjama visu rimtumu. Mat dvikojai, neapsikentę kiaurą dieną skalijančių šunėkų, ėmė skųstis jau ne tik policijai, bet ir teismams.
Reikalaujama ne tik nutildyti triukšmo šaltinį – šunį, bet ir kompensuoti sveikatai padarytą žalą bei atlyginti kitus moralinius nuostolius. Visų žiniai, net dieną lojantis šuo, pasirodo, pažeidžia kitų asmenų teisę į poilsį, o ramybės metu, tai yra lodamas nuo 22 iki 7 val., pažeidžia triukšmo ribinį dydį, kuris negali viršyti 30 decibelų.
Triukšmo valdymo įstatymu mojuojantys, lojimo nepakenčiantys piliečiai perka garso matuoklius ir įrašinėja šuns lojimą naktimis. Dienomis jie šunį filmuoja vaizdo kameromis, o surinktą medžiagą kaip įrodymą pateikia teismams.
Lojimo nepakenčiantys piliečiai perka garso matuoklius ir įrašinėja šuns lojimą naktimis.
Štai kiek problemų ir veiklos mums visiems sukuria keturkojai. Aš, kaip šių gyvūnų reikalų specialistas, žinoma, esu už jų teises ir net už šunų teisę loti. Gerbiamieji heiteriai, įkvėpkite, nusiraminkite ir skaitykite toliau.
Šuo yra gyvas organizmas, kuris turi loti ir net privalo loti, nes tokia yra jo prigimtis ir natūrali reakcija į aplinką. Jei šuniui aplinka neaiški ar yra objektų, kurie jam kelia nerimą, paniką, jis būtinai los. Jei įtartinas objektas nepasišalins nuo šuns per saugų atstumą, o tai gali būti ir varna, ir praeivis, ir katė ar kitas šuo, keturkojis los nesustodamas visą dieną, vesdamas iš proto aplinkinius. Taigi ką daryti, po galais? Kur tas tylėjimo receptas?
Socialiniai tinklai mirga marga nuo klausimų, kaip užčiaupti šunį ir kaip jį nutildyti, nes neapsikentę kaimynai grasina policija ir teismais. Tokiais atvejais, žinia, pasipila „specialistų“ patarimai: šunį prilupti, rėkti „negalima!“, pilti ant jo vandenį, purtyti elektriniu antkakliu, nupirkti antkaklį nuo lojimo ir t. t. Gal tos priemonės kaip nors suveiks, tačiau šuns sveikatos tikrai nepagerins. Nes jūs, mušdami, purtydami savo augintinį elektros srove po kurio laiko turėsite psichiškai nestabilų, nelaimingą arba net sergantį keturkojį.
Suprantu, kad ši užduotis skamba juokingai. Juolab kad daugelis šunį ir perka tam, jog jis tarnautų, saugotų namą, sklypą nuo prašalaičių, vagių, narkomanų, lojimu baidytų juos iš tolo. Vadinasi, vienu atveju, mes norime šunį įjungti, kitu – išjungti. Tačiau šuo – nevaldomas pultelio mygtukais. Jis yra gyvas, socialus organizmas. Todėl norint atsakyti į kausimą, kaip nutildyti šunį, pirmiausia reikia suprasti, kodėl šuo loja?
Esmė ta, kad šuns ir žmogaus pavojaus suvokimo lygis skiriasi radikaliai. Jei mums pavojus yra svetimas žmogus, tai šuniui pavojus ir svetimas objektas gali būti ir paukštis, ir katė, ir kvapas, ir šnaresys, ir varna, ir daugelis kitų dirgiklių. Dirgiklis – tai pavojus, grėsmė, o į grėsmę šuo reaguoja tik lojimu.
Pagrindinė klaida, kurią mes darome – tai šuns tildymas, baudimas ir net lupimas, kai jis užknisančiai loja.
Pagrindinė klaida, kurią mes darome – tai šuns tildymas, baudimas ir net lupimas, kai jis užknisančiai loja. Vienas pažįstamas prašė pagalbos, nes lauke, voljere, gyvenantis šuo ėmė loti naktimis, ir nepadėjo jokie griežti „ne“, „fu“ ir „negalima“. Kuo daugiau žmogus ant šuns rėkė – tuo šuo labiau lojo.
Turiu liūdnų žinių tiems, kurie mano, kad šuo toks protingas, jog supranta mūsų kalbą, ir su juo galima susišnekėti. Ne. Šuo visiškai nesupranta mūsų kalbos, o garsus ir veiksmus suvokia asociatyviai. Bet kurį šunį galima išmokyt komandos sėdėti, sakant „stalas“ ar bet kokį žodį. Šuo susieja žodį su veiksmu, padėtimi, pasekme, kurią ir atsimena.
Jei šauksite „negalima!“ ir lupsite šunį, be abejo jam šis žodis bus nemalonus ir asocijuosis su bloga pasekme, bet nieko neišmokys. Fizinis smurtas – akmens amžiaus sovietinė metodika, kuri jau baigia (ir turi) pasitraukti iš kinologijos pasaulio.
Taigi, jei šuo nesupranta mūsų žodžių „fu“, „ne“ ir „negalima“, vadinasi, jis juos supranta taip, kaip jam atrodo. Šie žodžiai šuniui gali skambėti panašiai, kaip mūsų pačių lojimas, mūsų nerimo išdava, nes mes rėkaudami tarsi lojame ir lojame piktai. O jei šuo loja ir prie jo lodami prisijungiame mes, tai taip ir lojame visi kartu – ir šunys, ir žmonės. Kyla baisus triukšmas, kurį patys ir sukeliame. Tokiame užburtame rate susiformuoja padėtis be išeities.
Tad ar yra būdas, kaip padaryti, kad šuo nelotų? Taip, yra. Jis ilgesnis, reikalaujantis kantrybės, tačiau garantuotai veikia. Šuo būna ramesnis, kai nepatiria fizinio ir psichinio smurto. Tą būdą pradėjau praktikuoti prieš keletą metų ir jis kuo puikiausiai veikia.
Šuo būna ramesnis, kai nepatiria fizinio ir psichinio smurto.
Lojantį šunį ėmiau girti, nes... jis taip atlieka savo darbą – saugo savo šeimą, parodydamas, kad jam ji rūpi. Tai kaip galima lupti gyvūną už tai, kad jis mus saugo?
Pagyrus šunį, derėtų patikrinti, kur tas tariamos grėsmės šaltinis, todėl būtina nepatingėti, nueiti, pažiūrėti, kur tas pavojus, parodant šuniui, kad jums menamas triukšmas pavojaus nekelia. Reikia ramiu balsu pasakyti, kad viskas gerai, pasikviesti šunį eiti kartu ir… viskas.
Jei paradui namie vadovauja žmogus, o ne šuo, tai turi pavykti kelių dienų bėgyje. Jei lojantis šuo pakviestas nutyla ir ateina, būtina jį pagirti ir apdovanoti, nes pastarasis ėjo į priešakinę liniją. O jei šuo jūsų negirdi ir nenori girdėti, toliau skalija, draskosi, tai rodo, kad šeimoje dominuoja šuo, todėl jis ir sprendžia, ką daryt iškilus pavojui.
Tokiu atveju reikia šunį paimti, tik jokiu būdu nerėkti, neklykti ir jo netąsyti. Labai švelniai nuvesti į šalį, galima ir izoliuoti. Jei šuo loja prie durų, už kurių iš lėto kėblina kaimynė senutė (neduokdie šuns priešė), jokiu būdu negalima šaukti atgal ir mėtytis šlepetėmis. Pageidautina netingėti pakelti prie sofos prikepusios šiknos, atlupti akis nuo kompiuterio, nueiti prie durų ir atlikti minėtą procedūrą (pagirti šunį, nusivesti pas save į kambarį), paskui galima ir apdovanoti – pažaisti kamuoliuku.
Daug kas numos ranka, sakydami, jog tai nesąmonės, nes šuo vis tiek loja, kada nori, ir niekada nenutyla. Gerbiamieji ir gerbiamosios, tai netiesa – jūs patys kalti. Žinot posakį „kalbėjo, kalbėjo – ir prisikalbėjo“. Šunų pasaulyje galioja lygiai ta pati taisyklė: šunys loja, nes prisiloja. Prisiloja jūsų dėmesio, prisiloja maisto, prisicypia skanukų. Net jūsų rėkimas ir šuns stumdymas yra dėmesys ir reakcija, kurios šuo prašyte prašo.
Šuo supras, kad visų pasaulio gėrybių galima ir prisitylėti.
Tad ką reikia daryti? Reikia patylėti. Patylėti kantriai ir prisisėmus vandens į burną nors ir parą. Jei jau sugebėjote išmokyti šunį loti ir turite problemų, tai dabar atlupkite akis nuo feisbuko forumų ir dirbkite. Tegu šuo loja, kad ir valandą… ar net staugia… kentėkit suraukę užpakalius.
Vis tiek ateis ta išganinga sekundė, kai šuo nutils. Ir vos tik šuo nutilo – skanukas. Patylėjo ilgiau – kitas skanukas. Tyli dešimt minučių – sauja skanukų. Tokiu būdu šuo supras, kad visų pasaulio gėrybių galima ir prisitylėti.
Aš vieną savo šunį buvau išmokęs taip, kad jis sugebėdavo išgulėti po stalu kelias valandas įsmeigęs į mane akis, tylėdamas. Dėl skanuko. Tik, žinoma, jis už tą elgesį buvo nuolat skatinamas. Taigi pirmyn į darbą, kol nevėlu, kol kaimynai nenusiuntė pareiškimo teismui ar nepapylė kieme žiurkių nuodų.