Prieš dvejus metus po paplūdimį vaikštinėjantis klaipėdietis rasta medžio šaka ėmė braižyti po smėlį įvairius elementus. Pastebėjo, kad vaizdas labai fotogeniškas.
Po pajūrį vaikščioti mėgstantis menininkas ėmė vis eksperimentuoti.
Piešiniai vis sudėtingėjo. Staiga pagalio nebepakako. Į paplūdimį kurti jis ėmė vežtis grėbliuką, virvutes simetriškiems apskritimams daryti.
Iki tol piešti nesimokęs Karolis ėmė domėtis geometrinėmis formomis, tyrinėti, kaip piešiniuose galėtų atsirasti vis daugiau elementų.
Štai neseniai rado būdų, kaip smėlyje piešti lygias linijas. Taip jo piešiamos mandalos tapo dar įspūdingesnės.
Smiltynės smėlis – tinkamiausias
Pajūryje vaikštinėti mėgstantis klaipėdietis teigia, kad Smiltynė tokiems kūrybiniams procesams – tinkamiausia erdvė. Melnragėje smėlis kur kas grubesnis, Karklėje paplūdimius nusėdę akmenys.
„Geriausia kurti kai smėlis kiek drėgnas. Po audrų. Arba ir po tokių naktų kaip šios – kai pašalę. Tada įdienojus smėlis tarsi atitirpsta, tampa drėgnas. Sudėtingiausia kurti, kai jis sausas“, – pasakojo pašnekovas.
Karolio kuriamos mandalos būna ir dešimties metrų skersmens. Joms sukurti kartais prireikia ir keturių penkių valandų. „Piešiu, kol galūnės nesušąla“, – juokėsi klaipėdietis, pastebėjus, kad šiomis dienomis pajūryje iš ties žvarbu ir nemalonu.
Baigęs piešti fotografas pakelia droną ir įamžina kūrinį. Per kelerius metus Karolis jau sukaupė nemenką kolekciją fotografijų, kuriose įamžintas laikinas menas. Galbūt kada gims albumas arba paroda.
Tyko varnos
Kūrėjas pasakojo, kad kartais nutinka įvairiausių incidentų.
Sykį vos pakėlus droną į viršų ir jau ruošiantis fotografuoti pakilo banga. Taip jūra nuplovė trečdalį piešinio.
„Pastebėjau, kad procesą stebėti labai mėgsta varnos. Vos tik pasitraukiu, jos tuoj puola. Nežinau, ką tikisi rasti, gal maisto“, – kalbėjo Karolis.
Pajūrio varnos drąsios – ir pabaidytos ne visada pasitraukia.
Jei oras palankus – mandalos smėlyje išlieka kelias dienas. Tačiau kartais piešinio nelieka ir po valandos: ėmus lyti ar sustiprėjus vėjui.
Karolis teigia, kad tai – irgi proceso dalis.
Jam pačiam svarbus pats kūrybos momentas, kai gali kurti klausydamasis muzikos ir būdamas vienumoje. Kartais kūrybą sutrikdo koks prabėgęs gyvis, pravažiavęs gelbėtojų keturratis. Todėl jis stengiasi ieškoti atokesnės vietos.
Pasikartoti – neįmanoma
Visi Karolio piešiniai – skirtingi. Anot jo, neįmanoma nupiešti tokios pat mandalos, o ir neįdomu.
Jis pats eidamas į paplūdimį apgalvoja, koks galėtų būti piešinys, tačiau pradėjus kurti šis gimsta visai kitoks.
Paklaustas, kaip pavyksta nepalikti pėdsakų piešinyje, Karolis šypsojosi: jo batai lygiu padu. Tokia avalynė tinkamiausia ir važinėjant riedlente. Kartą atėjęs į pajūrį kitokiais batais – pasigailėjo, nes liko įspaudų smėlyje.
Dabar Karolis svarsto kūriniams panaudoti akmenų. Taip jie taptų ilgaamžiškesni.
Klaipėdietis sulaukė kvietimo pademonstruoti savo kūrybą Palangoje, greta Birutės kalno, per Jurginių šventę.
