Tačiau gyvenimas nenuspėjamas – dabar jie maloniai sutikinėja svečius savo įkurtuose apartamentuose Kretoje ir plėtoja verslą – Lietuvai veža ekologiškus graikiškus produktus.
Visiems puikiai žinoma ir net nusibodusi frazė „niekada nesakyk niekada“ dar kartą pribloškė savo teisingumu. Anksčiau „Peugeot“ atstovybėje dirbęs Mindaugas sakydavo: „Būdamas trijų vaikų tėvu šito darbo tikrai nemesiu.“ Jurga, džiaugdamasi turimomis gyvenimo sąlygomis, irgi kartodavo: „Iš čia mane tik su grabu išneš...“. Tačiau gyvenimą aukštyn kojom apvertusių pokyčių priežastimi tapo vaikai.
Atostogos Graikijoje
Vienuolikmetį Žilviną, aštuonerių Ąžuolą ir trejų metų Liepą auginanti mama prisipažįsta: „Sparnus pakėlėme tik dėl to, kad vaikai būtų sveiki. Gydytojai visą laiką kartodavo, kad važiuotume ten, kur šilta, nors anksčiau tai atrodė neįmanoma. Tačiau mums gyvybiškai reikėjo šilto klimato, saulės ir jūros.
Esame daug keliaujanti šeima, išnaršiusi visą Europą ir nemažai tolimesnių šalių. Tačiau pirmą kartą nuvykę į Graikiją nusprendėme, jog atostogausime tik čia: Peloponese, Lefkadoje, Rode, Kerkyroje, Kretoje. Beje, šioje saloje pirmą kartą ilsėjomės, kai dar laukiausi Liepos – žinojome, kad čia ne kartą grįšime.“
Išėjusi trejiems metams vaiko priežiūros atostogų J.Žilinskienė su dviem vaikais nutarė tris mėnesius pagyventi šiltuose kraštuose ir stebėti, ar jų sveikatos būklė dėl kitokio klimato gerėja. Pasirinko Kretą, kurioje šilta ir žiemą. Kadangi vyriausiasis Žilvinas lankė mokyklą, liko Vilniuje su tėčiu.
Anksčiau tik skaitydavau, kaip kiti išvažiuoja gyventi į šiltus kraštus ir negalėdavau pagalvoti, jog ir mums taip nutiks.
Mažųjų sveikata ėmė gerėti jau antro mėnesio Kretoje pabaigoje. Lankyti atvažiavęs Mindaugas tai pamatęs apsisprendė: „Gyvensime čia.“ O tada Jurgai pasidarė baisu, kad viskas versis aukštyn kojom: „Kelias naktis nemiegojau bandydama susigyventi su šia mintimi. Jei ne vaikų liga, niekuomet tam nebūčiau ryžusis – esu gana sėslus žmogus. Turėjome gerus darbus, mylėjome savo namus, šeimą, draugus, kaimynus ir Lietuvą. Anksčiau tik skaitydavau, kaip kiti išvažiuoja gyventi į šiltus kraštus ir negalėdavau pagalvoti, jog ir mums taip nutiks.“
Po pirmųjų ilgų atostogų Graikijoje su dviem vaikais, žiemą visi grįžo į Lietuvą. Naktimis sėdėdama ir glostydama kurio nors verkiančio vaiko rankas ir kojas vos sulaikydama ašaras Jurga laukdavo, kada jie vėl skris į salą: po trijų ten praleistų mėnesių mažųjų sveikata vėl pagerėdavo. Galiausiai Mindaugas baigė darbus Lietuvoje ir visa šeima rudenį, prisikrovę du automobilius mylimiausių daiktų ir lietuviškų knygų, išvažiavo. Atsisveikinimai su draugais bei artimaisiais irgi neapsiėjo be ašarų – viską palikti buvo tikrai sunku.
Sutartis dešimčiai metų
Svarstydami, iš ko galėtų gyventi, Žilinskai pradėjo nedidelį verslą – tiekia lietuviams graikiškus produktus, pirktus iš vietos ūkininkų: ekologiškus, nepurkštus vaisius, ožkos, avies sūrius, alyvuoges ir pan. Kita jų svajonė buvo išsinuomoti nekilnojamojo turto kur nors pakrantėje ir įkurti svečių namus. „Nesitikėjome, kad pavyks rasti namą su tokiais nuostabiais vaizdais į jūrą ir snieguotas kalnų viršūnes. Iš čia net svečius dabar sunku iškrapštyti, – juokiasi Jurga. – Tačiau derybos su turto savininku graiku vyko ilgai ir sunkiai. Gerai, kad mums padėjo vietiniai naujai atrasti draugai, bet tas žmogus vis tiek vis kažko išsigąsdavo ir apsigalvodavo. Galiausiai po ilgų vargų pasirašėme nuomos sutartį dešimčiai metų. Apartamentus restauravome, atnaujinome ir jau džiaugiamės pirmaisiais svečiais ne tik iš Lietuvos, bet ir Pietų Korėjos, Prancūzijos, Amerikos. Nors ir išleidome tam visas savo santaupas, tikimės, kad jos greitai atsipirks.“
Porai iki šiol sunku patikėti, jog nusėdo šioje vaizdingoje Graikijos saloje dešimčiai metų. Tačiau vaikai jau lanko vietinę mokyklą, internetu mokosi pagal lietuviškas programas. Beje, Jurga šypsosi, kad kai jos baltapūkiai berniukai pasirodo mokyklos kieme, visos merginos pasitempia, nes savo išvaizda jie tikrai išsiskiria iš vietinių.
Natūralaus maisto nauda
Graikai šiltesni nei mes, lietuviai, tad labai smagu perimti gražias jų tradicijas ir mokytis sugebėjimo taip pat stipriai mylėti savo artimus žmones, draugus ir šeimą.
Kretoje šeima užmezgė ir pirmąsias draugystes. „Viena graikų šeima mums atstoja ir tėvus, ir senelius, – pasakoja Jurga, – labai daug padeda, o tai labai svarbu. Tiesa, tik atvykusius jie mus kelis mėnesius tik stebėjo – gyvenome šalia jų ožkų ir avių ganyklos. Kaip sakė vienas bičiulis, kuris gerai pažįsta šią tautą, jie ilgai jaukinasi, stebi, bet kai jau priima į draugus, tampi jų šeimos dalimi iki gyvenimo galo. Dalyvauji visose šventėse, į namus gali užsukti bet kada, be išankstinio skambučio ir prašyti bet ko. Graikai šiltesni nei mes, lietuviai, tad labai smagu perimti gražias jų tradicijas ir mokytis sugebėjimo taip pat stipriai mylėti savo artimus žmones, draugus ir šeimą.“
Kretoje gyvenantys kaimiečiai valgo ne viską – Žilinskai tuo jau įsitikino. Jeigu kam nors siūlo pasivaišinti parduotuvėje pirkta vištiena, dažnai sulaukia mandagaus atsakymo: „Atsiprašau, šito nevalgau.“ Po truputį įprasdami prie kitokios mitybos dabar ir jie jau supranta, kodėl – valgydami natūralų maistą ir patys gražėja, ir vaikai sveiksta, o alergizuojančius produktus gali identifikuoti iš karto. „Mes jau išmokome pirkti mėsą tik iš ūkininkų, pas kuriuos ožkytės ėda kalnų žolytę ir čiobrelius, iš vietinių taip pat įsigyjame sūrių, alyvuogių, vaisių, daržovių.
Kažkada rinkdami alyvuoges su savo draugais graikais prisėdome po alyvmedžiu ant uolos krašto prie jūros. Vienas jų, Manolis, sako: „Jurga, ar galėjai kada nors pagalvoti, kad nukrisi tarsi iš dangaus pas mus į Kretą, kad rinksime vynuoges, alyvuogių derlių, spausime vyną, kartu pietausime?“ Iš tikrųjų, net giliausiame sapne nebūčiau to susapnavusi. Tačiau dabar suprantu, kad viskas yra įmanoma, o svajonės pildosi. Turime namuką ant jūros kranto, maudomės jūroje kiekvieną dieną žiemą vasarą, vaikai sveiksta. Žinau, kad kai kurie graikai stebėjosi, ką mes darome, kodėl per krizę taip drąsiai visko imamės, tačiau mes nepabūgome. Labai stipriai dirbome, o dabar tikrai turime, kuo džiaugtis.“
