Alytuje įsikūrusi antikvarinių, vintažinių ar tiesiog senovinių baldų parduotuvė „Senovės prabanga“ šios aktualijos proga spalio 29 d. atidaro senovinių laikrodžių parodą „Sugrįžtantis laikas“ ir siūlo, panirus į daugybės laikrodžių tiksėjimo muziką, į laiko tėkmę pažvelgti filosofiškai. Juk kiek berodytų laikrodžiai, mes laiko niekada neturėsime nei daugiau, nei mažiau, tad kartais tiesiog tereikia išmokti mėgautis situacija ir energiją nukreipti pozityviems dalykams kurti.
Iš noro visiems pasiūlyti daugiau gerų emocijų, diskusijų apie laiką fone, atsirado ir ši paroda, dar daugiau – ja norima parodyti laikrodžių įvairovę, erdviai išeksponavus atskleisti jų grožį, pristatyti tuos, kurių lankytojai dar niekada nematė. Nors ir parodoje atsidūrė toli gražu ne visi laikrodžiai, o tik senesni, įdomesnio dizaino, retesni, labiau įkvepiantys į juos pažvelgti kultūriškai ir, be abejo, kaip į puikią interjero detalę.
Laikrodžių rūšių įvairovė
Laikrodžiai kaip ir baldai, turi savo stilistiką ir labai išreikštai atliepia laikmetį nuo baroko iki Art deco ar modernizmo, arba nuo savo atsiradimo iki šių laikų. Jau nekalbant apie jų rūšis: muzikaliai tiksintys ir skambantys sieniniai, beveik baldą atstojantys – statomi ant grindų, labai įvairios stilistikos staliniai: nuo didžiulio skulptūriško Art deco iki mažyčio žadintuvo, marmuriniai lakoniškų formų židinių laikrodžiai ir t.t.
Medžiagos, iš kurių buvo gaminami laikrodžiai, irgi labai skirtingos ir jų įvairovė puikiai matoma parodoje, apžiūrint per 60 laikrodžių: mediniai, bronziniai, žalvariniai, emalio, stikliniai, marmuriniai, akmeniniai ar net plastiko. Seniausiam iš jų – pastatomam laikrodžiui iš Belgijos jau geri 200 metų, kiti kiek jaunesni, bet 100 metų nutiksėję daugelis. Beje, 90 procentų laikrodžių, eksponuojamų parodoje, yra veikiantys.
Vakarų Europa myli laikrodžius
Kaip sakė parduotuvės direktorius Raimundas Pocius, Lietuvą dauguma šių laikrodžių pasiekė iš Vakarų Europos: Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos, kur jie tebėra gana populiari interjero detalė. Domina laikrodžiai ir lietuvius, tačiau visi ieško kažko išskirtinio, reto, originalaus. Paklausą turi art deco stiliaus laikrodžiai, lakoniškų formų moderno stiliaus laikrodžiai, klasikos mėgėjai renkasi skulptūriškus ir labai puošnius bronzos ar žalvario laikrodžius, vis dar mėgstama laikrodžiais puošti židinius. Pakabinami laikrodžiai dėžutėse domina sodybų pirkėjus, ieškančius jaukumo ir praeities stilistikos savo šiandienos namuose.
Šiandien, kai vis dažniau laiko žvalgomės į mobiliuosius telefonus, kai namuose kur kas mažiau tiksėjimo, senovinių laikrodžių paroda visomis prasmėmis suskamba dar įvairesniais „garsais“: istorijos, kultūros, akiračio plėtimo, grožio ir meistrystės supratimo. O atsisėdus į parodos prisiminimų kėdę bus galima tiesiog paklausyti laikrodžių rodyklių šnarėjimo ir prisiminti pačią gražiausią savo gyvenimo akimirką. Laikas daug ką atima, bet dar daugiau – dovanoja, o sugrįžtantis laikas visada dosnus prisiminimų.
Iš pirmųjų laikrodžių istorijos
- Saulės laikrodis – seniausias mums žinomas laikrodis, o šumerai buvo pirmieji, kurie matavo laiką naudodami saulės laikrodžius. Saulės laikrodis buvo į žemę įsmeigtas stulpas (gnomonas), o aplink jį buvo nurodytos padalos (valandos). Pagal nuo stulpo metamą šešėlį buvo galima nustatyti laiką.
- Vandens laikrodis arba klepsidra (gr. „laiko vagis“), matavo laiko trukmę pagal ištekančio skysčio kiekį. Daugiau nei šimtmetį šie laikrodžiai įvairiose šalyse tarnavo žmonijai. Archeologinių tyrimų duomenimis, paprasčiausios formos vandens laikrodžiai jau egzistavo Babilone ir Egipte maždaug XVI a. prieš Kristų.
- Ugnies laikrodis matavo laiką pagal lempoje sudeginto aliejaus kiekį arba vašką žvakėje. Ugnies laikrodis buvo patogus naudoti patalpose, kur nepučia vėjas, be to, dar galėjo apšviesti patalpą. Ant kokybiškai pagamintos žvakės buvo daromos žymės ir pagal žvakės degimo laipsnį nustatomas laikas. Į klausimą: „Kiek dabar valandų?“ buvo atsakoma: „Dvi žvakės“. Ir tai atitikdavo apie trečią valandą nakties, nes visa naktis buvo padalinta į tris žvakes.
- Smėlio laikrodis atsirado maždaug prieš tūkstantį metų. Jo veikimo principas pagrįstas tuo, kad tiksliai sukalibruotas upės smėlis reguliariais intervalais prasiskverbia pro siaurą angą. Tačiau šie laikrodžiai turėjo trūkumą: iš viršutinės ertmės į apatinę supylus smėlį, juos reikėjo apversti. Todėl plačiausiai jie buvo naudojami laivuose ir mokslinėse laboratorijose. Šiais laikais ir toliau naudojami kaip paprasti ir patogūs laikmačiai.
- 725 m. Kinijoje buvo pagamintas pirmasis mechaninis laikrodis.
- Dabartinę apvalią formą laikrodis įgavo XIV a. o terminą „laikrodis“ sukūrė Simonas Daukantas.
- Vakarų Europoje pirmieji mechaninai laikrodžiai buvo montuojami bokštuose, kur buvo galima nesunkiai pastatyti jų mechanizmo svarmenų keltuvą.
- 1510 m. vokietis Peteris Henleinas dar prieš atsirandant švytuokliniams laikrodžiams, išrado spyruokle varomą laikrodį.
- 1544 m. Paryžiuje buvo įkurta laikrodininkų gildija.
- 1550 m. laikrodžiams gaminti buvo pradėti naudoti metaliniai varžtai.
- 1577 m. šveicarų laikrodininkas, astronominių instrumentų gamintojas ir matematikas Jost Bürgi sukūrė pirmąjį laikrodį, kuris turėjo minutinę rodyklę.
- 1630 m. laikrodžio ciferblatas pirmą kartą uždengtas stiklu.
- 1658 m. Christianas Huygensas. sukūrė pirmąjį praktišką laikrodį su minutine rodykle, varomą švytuoklės Gerus tris šimtus metų tai buvo tiksliausias laiko matavimo prietaisas.
- 1675 m. Christianas Huygensas pagamino ir užpatentavo kišeninį laikrodį. Vėliau jis pasirūpino ir rankinių laikrodžių patentu.
- XVII a. buvo sparčios laikrodžių gamybos raidos amžius. Jo pabaigoje anglų matematikas Nicolas Fatio de Duiller atrado rubinų gręžimo metodą, naudojant deimantinį įrankį.
- 1750 m. maždaug šiuo metu laikrodžių gamintojai vis dažniau pradėjo emaliuoti laikrodžių ciferblatus, kad jie būtų lengviau įskaitomi.
- 1770 m. šveicariškame laikrodyje pirmą kartą buvo panaudotas savaime besisukantis mechanizmas. Šveicarų laikrodininkas Abraham-Louisas Perreletas sugebėjo įgyvendinti savo idėją apie „amžiną“ laikrodį – laikrodį, kurio nereikėtų nuolat prisukti.
- 1920 m. anglas V.Marisonas išrado kvarcinį laikrodį. Tai pats patogiausias ir tiksliausias laikrodis, kurio nereikia užvedinėti.
