„Architektūros fondas“ dalinasi pranešimu žiniasklaidai, kuriame siūlo pokalbį su A.Olsewska-Guizzo, lapkričio 5 d. Nacionalinėje dailės galerijoje pradėsiančia pokalbių ciklą.
– Tyrinėjate žaliųjų erdvių, gamtinių elementų poveikį žmogaus smegenims, tačiau norėčiau pradėti nuo kiek bendresnių klausimų. Kaip kad miesto ir žmogaus santykio. Kokius būtų galima apibrėžti sėkmingo miesto elementus, kurių dėka gyventojai jaustųsi psichologiškai gerai?
– Deja, daugelis dalykų, susijusių su miestu, kenkia mūsų psichinei sveikatai: tai pastatai, infrastruktūra, triukšmas, tarša, per didelis įvairiapusis stimuliavimas. Tokioje aplinkoje sugadinti savo sveikatą yra daug lengviau nei ją puoselėti, nes yra vos keletas elementų, galinčių mums padėti ir turėti naudos mūsų sveikatai. Žaliosios erdvės yra vieni jų.
Mes turime labai tvirtų įrodymų iš atliktų meta-analizių, nagrinėjančių, kaip miesto aplinka susijusi su psichikos sveikatos iššūkiais – ir jie labai prasmingi. Pavyzdžiui, jei gyvenate mieste, turite 40% didesnę riziką susirgti psichinėmis ligomis (depresija, nerimu, priklausomybė nuo narkotinių medžiagų), palyginti su gyvenimu kitoje aplinkoje.
Štai kodėl gamtinės aplinkos elementai miestuose yra tokie svarbūs, ir manau, kad jie yra vienintelė priemonė, kai kalbame apie urbanistinius sprendimus, kurie būtų įvairiapusiai naudingi žmogaus sveikatai.
– Kokią įtaką žmogaus psichikos sveikatai daro žaliosios miesto erdvės?
– Pradėsiu pabrėždama, kad aplinkos poveikis psichikos sveikatai nėra taip paprastai užfiksuojamas ir pačių naudotojų įsisamoninamas. Apsilankę erdvėje ar iškart po to mes nepajusime jokio skirtumo – psichinės būsenos pagerėjimo ar pablogėjimo. Toks pat sunkiai apibrėžiamas ryšys ir su gamtine aplinka: kontakto su gamta nauda mūsų psichinei sveikatai ir savijautai veikia tarsi „antrame plane“, kitaip tariant, labai švelniai.
Pasekmes galime pajausti po kelių savaičių ar net mėnesių gyvenimo šalia žaliųjų erdvių. Daug kartų nesuvokiame, kam priskiriamas teigiamas poveikis, bet apskritai jaučiamės geriau.
Ryšys su gamtine aplinka taip pat sukuria raminantį poveikį. Jis reguliuoja mūsų nuotaiką ir emocijas bei suteikia atokvėpį nuo streso, pažinimo perkrovos ir nuovargio.
Yra pakankamai įrodymų, kad kontaktas su miesto žaliosiomis erdvėmis labai prisideda kuriant santykį su vietove, ypač kuriant prisiminimus ir prisirišimą prie konkrečios vietos, todėl žmonės pasijaučia labiau „namuose“. Kai žmonės yra labiau prisirišę prie savo gyvenamosios aplinkos, jie atidžiau ja rūpinasi, stengiasi, kad ji būtų saugesnė, gražesnė ir apskritai geresnė.
– Kaip galima apibrėžti žaliųjų erdvių įtaką žmogaus smegenims, žmogaus gerovei?
– Žaliųjų erdvių, kurios naudingos mūsų smegenims ir apskritai mūsų psichinei gerovei, nėra tiek daug, o jų miesto aplinkoje – mažuma. Bet kai mes susiduriame su tais sveikatą puoselėjančiais elementais, jie gali sužadinti tam tikrą smegenų veiklą (ir vėlgi – mums net nepastebint). Jie sukels žemo dažnio smegenų bangas, susijusias su atsipalaidavimo būsena ir sąmoningumo praktika. Jei esame prislėgti, jie taip pat suaktyvins smegenų veiklos modelį, vadinamą „priekine alfa asimetrija“, kuris yra naudingas depresija sergantiems smegenims.
Efektą sukelia pasyvus šių specialių kraštovaizdžio elementų poveikis. Kitaip tariant, mums nereikia nieko konkrečiai daryti ar net žinoti apie šiuos padarinius, kad pajustume skirtumą. Tai tik dalis naudos, kuri buvo pagrįsta empiriniais įrodymais.
Tvirtai tikiu, kad gamtinių elmentų nauda galimai daug didesnė, tik tam dar neturime tvirtų įrodymų. Kaip kad produktyvumo padidėjimas, emocinio perdegimo prevencija, prasmės jausmo įgijimas, socialinio ryšio jausmas, geresnė miego kokybė ir kita.
– Kalbant apie jūsų praktiką, kaip dažnai žmogaus gerovė tampa pagrindine projektavimo užduotimi?
– Aplinkos poveikis psichikos sveikatai yra gana nauja tyrimų sritis, tad reikšmingų pavyzdžių nėra daug. Ši tema anksčiau buvo plėtojama tik projektuojant psichikos sveikatos bei sveikatos priežiūros įstaigas – nes šios erdvės kurtos atsižvelgiant į psichikos sveikatos problemų turinčius pacientus ar sergančius, atsižvelgiant į jų funkcionalumą ir efektyvumą teikiant jiems gydymą.
Verta paminėti Singapūro nacionalinių parkų valdybą, kurios pagrindiniė projektavimo užduotis yra nauda vartotojų psichikos sveikatai. Jie priėmė mūsų išplėtottas projektavimo gaires kurdami viešųjų terapinių sodų tinklą, išsibarsčiusį visame mieste. Kai kurie suprojektuoti sodai jau įrengti, o artimiausiu metu atsiras dešimtys naujų.
– Kokie pagrindiniai elementai reikalingi erdvėms, kurios turėtų terapinį poveikį žmonėms?
– Terapiškiausi kraštovaizdžiai – tie, kurie turi ilgojo matymo peizažus, su natūralia, dinamiška augmenija, harmoninga įvairių gamtinių elementų kompozicija. Juose taip pat gausu simbolinių, archetipinių elementų, kaip kad vanduo, proskynos.
Kai kraštovaizdyje yra pakankamai įvairių būtinų elementų sąveikos, tuo didesnė tikimybė, kad jie turės poveikį žmogaus smegenims.
– Kaip keičiasi miesto planuotojų ir privačių investuotojų požiūris į žmogaus psichikos sveikatos svarbą?
– Sakyčiau, miestų planuotojai ir investuotojai pradeda suvokti šių temų svarbą. Poreikiai, kylantys tiesiogiai iš gyventojų, iš mokslinių tyrimų ir statistinė informacija apie psichikos sveikatos iššūkius miesto aplinkoje yra gana galingi įrankiai, kurie ilgainiui paskatins vis dažniau atkreipti dėmesį į psichikos sveikatą, priimant projektavimo ir planavimo sprendimus.
Psichikos sveikatos ir gerovės problemų ignoravimas šiame kontekste yra tiesiog neatsakingas požiūris. Taigi aš tvirtai tikiu, kad atidesnis mūsų gyvenamosios aplinkos miestuose planavimas bus ateities sveikatos stiprinimo dalis ir tam reikės skirti vis daug daugiau dėmesio.
– Kalbant apie žmogaus psichinės sveikatos svarbą, prisimename Covid pandemiją. Ar miestų ir žaliųjų erdvių planavimo kontekste pastebite kokių nors pokyčių, kuriems įtakos turėjo pandemijos patirtis?
– Taip, manau, kad ši patirtis ilgam išliks mūsų kolektyvinėje atmintyje. Kartu su kolegomis atlikome eksperimentą, lygindami smegenų reakcijas į miesto erdves prieš ir po vykdytų ribojimų mieste, kuris parodė, kad dėl apribojimų mūsų smegenys tapo daug labiau pažeidžiamos. Įtempta miesto aplinka sukėlė daugiau baimės, diskomforto ir streso – lyginant su rezultatais iki pandemijos. Nesu tikra, ar šie padariniai tęsėsi ilgai po judėjimo apribojimų, bet mes tikrai sumokėjome didelę savo sveikatos kainą per tą laikotarpį.
– Kaip, remdamasi savo praktika, galėtumėte apibrėžti, kokių erdvių trūksta šiandieniniuose didmiesčiuose?
– Aš linkusi į miestus žiūrėti iš fenomenologinės perspektyvos, ne tik sutelkti dėmesį į atskirus elementus. Tad užuot bandant nustatyti, kokių konkrečių erdvių trūksta, aš daugiau galvoju apie tai, kaip patys kraštovaizdžiai atrodo iš asmens perspektyvos – kaip jie suvokiami pojūčiais. Šis požiūris, dažnai vadinamas kraštovaizdžio urbanizmu, nenubrėžia dirbtinių ribų, pavyzdžiui, administracinių linijų, nestato sienų, kad atskirtų erdves nuo viso kraštovaizdžio. Manau, kad architektai ir miestų planuotojai turėtų dažniau įvertinti platesnį vaizdą – kaip jų pristatomi elementai ir erdvės sąveikauja tarpusavyje.
Miestuose tiesiog per daug kasdieniškų, pilkų ir nuobodžių peizažų – vietose, kur, atrodo, niekas nesusimąstė, kaip šios erdvės patiriamos kiekvieną dieną ir kokį poveikį jos gali turėti psichikos sveikatai. Dažnai trūksta natūralių elementų, tokių kaip medžiai, vanduo ir atviras dangus, tiesiog kaip mūsų kasdienės veiklos fono – nesvarbu, ar vaikštome po apylinkes, žiūrime pro langus ar vairuojame.
Tuo pačiu metu miesto peizažuose yra per daug dalykų – tokių dalykų kaip infrastruktūra ir reklama, kurie prideda netvarkos ir chaoso. Taigi pirmasis žingsnis galėtų būti sutvarkyti tą vizualinę ir erdvinę netvarką, kuri slegia daugelį mūsų miestų. Manau, tai būtų geri pirmieji žingsniai pokyčiams.
– Gal turite pasiūlymų, kokiais aplinkos projektavimo principais reikėtų vadovautis naujos (gyvenamosios, biurų) statybos atveju, norint užtikrinti efektyvų santykį su želdynais?
– Siūlyčiau pradėti nuo vartotojo akių lygio, kitaip tariant – pamatyti kiekvieną erdvę jo akimis. Ką žmogus pastebės priartėjęs prie pastato? Ką jis matys pro savo biuro langą? Tai yra gebėjimas įvertinti žmogaus judėjimą erdvėje, kaip elementai jungiasi tarpusavyje, taip pat užtikrinant, kad kiekvienas vaizdas atsiveria į kažką prasmingo – ar tai būtų žalumos lopinėlis, vaizdingas peizažas ar tiesiog dangaus lopinėlis – jei nėra kitos išeities.
Taip pat derėtų sutelkti dėmesį į erdves, kuriose žmonės dažniausiai veikia kasdieniame gyvenime, kur praleidžia daugiausiai laiko. Pavyzdžiui, viešojo transporto zonos, kasdienių kelionių į darbą ir atgal maršrutai, mokyklų kiemai ir darbo vietos, įskaitant vaizdus pro biuro langus. Tai vietos, kurios formuoja mūsų kasdienę patirtį.
Architektai, kraštovaizdžio architektai ir miestų planuotojai turi iš naujo įvertinti savo besikeičiantį vaidmenį formuojant žmonių gerovę. Šie profesionalai tampa „miesto erdvės gydytojais“. Jų pasirinkimai turi tiesioginės įtakos žmonių gerovei, o tai kartu ir atsakomybė kurti erdves, kurios daro įtaką mūsų savijautai.
