Visas konkurse dalyvaujančias istorijas rasite ČIA.
Papasakočiau Tau, Mama...
kaip lyg paukštės sparnų pakylėta, lėkdavau nuo pilko Vilniaus grindinio namo, papasakočiau...
Mintimis aš visada ten – pas Tave. Net miesto sumaišty, net tada, kai skriedavau traukiniu – mane lydėjo palaiminga susitikimo su namais nuojauta, nuojauta Tavo artumo.
...Barsčiau pakelėse eilėraščio eilutes:
Pabėgau nuo asfaltų mėlynų,
Troleibusų pilnų...
Pabėgau į laukus,
Su šieno pradalgėm
šviežiom,
Su pirkiomis tarp sodų...
O grįžusi naktiniu traukiniu, išlipu anksti rytą ir iškart pajuntu šaltį. „Irgi, mat, šiaurė“ – šypsausi.
Toliau – autobusu, paskui dar tris kilometrus pėščiomis – ir pakerta mane nuovargis. O čia, žiūrėk, tos gerosios namų dvasios – Mamos – nerandi: ji greita, bus jau ir kaime kokiu nors reikalu.
Įsikniaubiu į baltai paklotą Mamos patalą ir saldžiai užmiegu. Lengvas šis miegas. Lyg pro miegus jaučiu švelnią Mamos ranką – neatsimerkiu – tegydo mano nuoskaudas,
tetirpdo pasiilgimo liūdesį, tegu...
Paskui ateina ji, nešina sriubos lėkšte. Ji, Mama, pilna gerumo ir meilės. Tu visa tai užmiršai, Mama, kaip ir viską, ką taip dosniai dalinai.
Aš priminčiau, papasakočiau Tau, Mama, bet... kažkodėl darosi graudu, suvokus begalinį Tavo artumą.
O aš nenorėčiau, kad Tu mano akyse pamatytum ašarą...
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Ačiū tau, Mama!“.
Daugiau apie konkursą ir jo sąlygas rasite paspaudę ant šios nuorodos.
Konkurse gali dalyvauti merginos ir vaikinai, moterys ir vyrai, kurie norėtų viešai paskelbti savo laišką Mamai ir padėkoti jai už pirmąją šypseną, kuria ji sutiko jus atėjusį į pasaulį, nors tos akimirkos ir neprisimenate.
Už pirmą garsesnį žodį, kuris skatino susimąstyti ir pagalvoti. Už priekaištingą jos tylą, kai iškrėtėte eilinę kvailystę, o tik vėliau pastebėjote, kad mamai tai kainavo gilesnę raukšlę veide ar per anksti pabalusius plaukus... Išliekite savo jausmus brangiausiam žmogui ir laimėkite rėmėjų isteigtus grožio prizus.
