Savanoriai gyvūną rado kritinės būklės
Vilniuje jau dešimtus metus veikianti „Tautmilės globa“ tapo prieglobsčiu tiems, kurie ne visada gali apsiginti – gyvūnams. Kiekvienas jų į prieglaudą patenka vis su skaudesne istorija, o ten dirbantys darbuotojai visomis išgalėmis stengiasi mažiesiems padėti. Prie šių pastangų prisideda ir Olga Fedorčenko, kuri stebėjo į prieglaudą pakliuvusios mišrūnės Zolos istoriją.
Tiesa, anksčiau jos vardas buvo visai ne Zola, o Grimza, kurią prieš metus ištiko netikėta nelaimė – palaidas šuniukas pakliuvo po automobilio ratais. Olga prisimena, kad praėjusių metų spalį prieglaudos savanoriai partrenktą kalytę rado kritinės būklės. Neramino ir tai, kad gyvūnas priklausė žalingų įpročių turinčiam asmeniui, negalinčiam sužeisto augintinio nuvežti į gydymo įstaigą.
Būtent todėl savanoriai nieko nelaukė ir su pagalbos prašymu staigiai kreipėsi į „PetCity“ „Nordikos“ veterinarijos kliniką. Išgelbėti Zolos gyvybę prireikė ne vieno gydytojo, o visos didelės klinikos komandos: pirmasis ją priėmė ir tyrimus atliko gydytojas Rokas Judickas, gydytojos Brigita Zakarevičiūtė ir Kotryna Kazlauskaitė.
Buvo diagnozuoti daugybiniai dislokuoti dubens kaulų lūžiai, uodegos slankstelių skeveldrinis, dislokuotas lūžis. O atlikus echoskopiją, buvo aptikti lėtiniai gimdos pakitimai.
Po poros dienų prie kalytės gelbėjimo operacijos prisijungė ir gydytoja Marytė Reketytė, kuri kartu su kolegomis neketino sudėti ginklų – savo užsispyrimu ir atsidavusiu darbu suteikė galimybę žingsnis po žingsnio atstatyti gyvūną ant kojų. Tuomet prasidėjo kita svarbi dalis – gyvūno būklės stabilizavimas. Jau po kurio laiko buvo galima pastebėti ir pirmuosius gerėjimo požymius.
„Atsiradęs geras apetitas bylojo, kad šuo jaučiasi geriau. Po patirtos traumos Zola vis dar turėjo šlapinimosi ir tuštinimosi sunkumų. Ištuštinti šlapimo pūslę ir tiesiąją žarną tekdavo dirbtinai – prireikdavo ir gydytojų, ir asistentų pagalbos. Paskyrus dubens kaulų lūžių fiksavimo operaciją ir pavykus dubenį stabilizuoti, po dviejų dienų ji savarankiškai pradėjo keltis ir judėti. Nuo tada prasidėjo reabilitacija“, – apie gydymo procesą pasakoja gydytoja, kuri su Zola susipažino tik po poros dienų.
Sveikdama parodė principingumą
Prižiūrimas personalo, gyvūnas sveiko klinikos stacionare. O matant kintančią Zolos būklę, kasdienį elgesį, gydytoja pastebėjo ir liūdinančią detalę – galimai buvęs šeimininkas augintinio neprižiūrėjo.
„Gerai išvystyta raumenų masė rodė, kad anksčiau šuo gyveno aktyviai ir laisvai. O kailis, daugybiniai pieno liaukų navikai bei pakitimai gimdoje reiškė šuns nepriežiūrą. Matyt, pas veterinarą profilaktikai buvo vedama retai“, – sako gydytoja.
Tačiau gerėjanti šuns sveikata klinikos personalui neleido nukabinti nosies. Darbuotojos apsidžiaugė, kad pavyks išsaugoti ir jos emocinę pusę. Tai buvo matyti iš karto – gyvūnas tapo daug principingesnis.
„Ir nors didelių sunkumų procedūrų metu nekildavo, bet ėmus sveikti, ji parodė savo norą mus „išbandyti“ – procedūriniame inkšdavo dar nepradėjus perrišimo, tarsi skundėsi, kad to nenori. Tačiau skanėstai lengvai pataisydavo situaciją“, – prisipažįsta gydytoja M.Reketytė, atskleidusi, kad ne tik ji, bet ir visas kolektyvas Zolai negailėjo skanėstų.
Nors ir pasitaikydavo atvejų, kai Zolai pablogėdavo, bet po 6 savaičių nuspręsta ją išleisti į „Tautmilės globos“ prieglaudą. Gydytoja neslepia, gyvūną pamilo visi, tad atsisveikinti nebuvo lengva: „Ji savitas, meilus, prieraišus ir saugantis augintinis, kuris turi savyje kažką, kas traukia dėmesį.“
Nauja šeimininkė nepabūgo nei amžiaus, nei išlaidų
Prieglaudoje kalytė nenustygo vietoje – nevengdavo prikrėsti šunybių, sugadinti voljero tvorelės ir reikalauti bendravimo su žmonėmis. Prieglaudos darbuotoja O.Fedorčenko pastebėjo, kad Zolos elgesys pradėjo keistis tik tada, kai susitiko su būsimąja šeimininke.
„Prieš tai nebuvo aišku, kur ji gyveno, kaip buvo maitinama ir prižiūrima. Galiausiai įvyko vienas smūgis, kuris apvertė viską aukštyn kojomis“, – sako Olga.
O.Fedorčenko iki šiol neslepia susižavėjimo ir kruopščiu kolegų darbu: „Ne kiekvienam taip pasiseka, kaip pasisekė šiai šunytei. Kitais atvejais pas mus patenka tie šunys, kurie pasimetė, nepapuolė po automobilio ratais. Atsiranda šeimininkai ir šuo grįžta namo, jokių išlaidų nėra. Šįkart viskas buvo kitaip. Zolos istorija pamokė, kad kartais reikia blogų situacijų, parodančių, kad viskas ateina į gerą.“
O gerumas atėjo su kaupu, kai į prieglaudą įžengė Vykintė Stundytė-Pier. Tai buvo eilinis kartas, kai ji lankėsi pas prieglaudoje savanoriaujančią draugę ir ruošėsi į lauką vesti dar vieną šunį.
„Su vyru mėgstame aktyviai leisti laisvalaikį, todėl nueidavome į „Tautmilės globą“, pasiimdavome didžiulį šunį Eišą ir jį tiesiog vedžiodavome. Tačiau kartą prieglaudoje reikėjo pagalbos ir man netyčia davė pavedžioti jau būsimąją šunytę“, – šypteli ji.
Sprendimą pasiimti naują augintinę paskatino ir skaudi netektis. Praeitų metų gruodį pora atsisveikino su 15 metų gyvenusia kalyte. Išėjimas jų širdyje paliko tuštumą, tad būtent Zola ir tapo tuo gyvūnu, kuris šią tuštumą užpildė.
„Patiko jos juodas kailis ir ramus charakteris. Truputį priminė ir aviganį. Ji turėjo plikai nuskustą vieną koją, bet pro kitus šunis praeidavo ramiai. Kai davė ją pavedžioti, einant lėtu tempu ji į mane pažiūrėjo ir pakreipė galvą į šoną lyg pakviestų eiti atgal. Matėsi, kad šuo protingas, išlaikytas ir labai geras“, – pirmą susitikimą prisimena V.Stundytė-Pier, kuri su vyru augintinei nusprendė duoti afrikietišką vardą Zola, reiškiantį piramidę.
„Meilė iš pirmo žvilgsnio“
Prieš pat Zolai užkariaujant poros butą Vilniuje, teko varstyti ir veterinarijos gydytojų duris. Prieglaudos darbuotoja O.Fedorčenko neslepia, kad pora tam negailėjo lėšų.
„Žmonės, norėję auginti šį šunį, tapo savotiškais mecenatais: nuvežė šunį į kliniką ir apmokėjo didelę dalį šuns gydymo. Už operacijas tenka susimokėti gana brangiai. Tad finansinė našta jų neatbaidė ir tapo šalutiniu dalyku. Buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – sako prieglaudos darbuotoja.
Prisiminusi dienas, kai teko lankytis pas veterinarus, Vykintė labiausiai džiaugiasi „PetCity“ darbuotojų atsidavimu bei gydytojos Marytės konsultacijomis: „Operacija, vitaminai, perrišimai, vaistai, konsultacija pas onkologą, biopsija – visa tai pasidarėme. Dabar vitaminus duodame imunitetui.“
Praėjus iššūkių pilnam laikotarpiui, pora šiandien namuose augina ramią, saulės voniomis besilepinančią ir žaidžiančią Zolą.
„Stebėjome, kaip šuo reaguoja, laka iš balutės, ėda maistą. Iš tiesų užtruko, kol atrado, kad žaisti yra smagu. Ji nelabai žinojo, kas tie žaisliukai. O dabar pažaidžiame su kamuoliuku, džiaugiamės maistu, pykstame ant jai nepatinkančių oro balionų. Tada vienur paguli, vėliau kitur. Atrodo, kad ji pas mus buvo visą laiką. Ir ji draugauja, bet niekada neurzgia“, – šypteli Vykintė.
Augintiniame reikia pamatyti draugą
Zolai namuose kompaniją palaiko ir panašų likimą išgyvenusi katė – ji buvo rasta su šautine žaizda. Tad ji stengiasi katei būti tolerantiška ir bendrauti pagarbiai. O jei namuose lieka viena, sunkiai susitvarko su išsiskyrimo nerimu – išdrasko drabužių kabyklas, suplėšo striukes.
Grįžus šeimininkams namo arba įsėdus į automobilį, Zolos nuotaika akimirksniu pasikeičia: „Jai labai patinka važiuoti automobiliu. Gyvename regioniniame parke, tai vaikščioti mums įprasta, o keliaujant į naujas vietas, ji labai džiaugiasi. Atsigula ant galinės sėdynes ir laukia, kol vyras mus, kaip ponias, nuveš pasivaikščioti.“
Nors jų pažintis su Zola tik įgavo pagreitį, tačiau moteris tikisi, kad draugystė tęsis daugiau nei penkerius metus. V.Stundytės-Pier mano, kad kiekvienas turime ieškoti draugo, kuriam būtų galima suteikti ir antrą šansą.
„Jei ieškai būtent to, nieko nėra sudėtingo“, – šypsosi Zolos šeimininkė V.Stundytė-Pier.
Laiku išgelbėta gyvybė
Nors Zolos istorija baigėsi laimingai, tačiau ji visada primins, kad dėl laiku pastebėtų sveikatos problemų galima išvengti ateityje laukiančių ligų. Daugelį metų su gyvūnais dirbanti gydytoja M.Reketytė atkreipė dėmesį, kad augintinių šeimininkai linkę įvairias ligas „nurašyti“ ant veislės arba amžiaus. Visgi dalis jų pamiršta, kad būtent specialistai įžvelgia tai, ko plika akimi nepamatysi.
„Veterinarijos gydytojas mato galimas rimtas pasekmes, kurios trumpina gyvūno amžių ir prastina gyvenimo kokybę. Atliekami kasmetiniai profilaktiniai kraujo tyrimai ar vidaus organų echoskopija, gali padėti aptikti besimptomių, paveldimų ar įgytų susirgimų pradžią. Tuomet gydytojas gali patarti, kaip reikėtų elgtis atsiradus vienokiems ar kitokiems klinikiniams simptomams, kada būtų verta pradėti medikamentinį gydymą. Žinojimas keičia šeimininko požiūrį į augintinį“, – pabrėžia ji.
Į kliniką dažnai atvežami ir nuo automobilių nukentėję gyvūnai arba pasimetę nelaimėliai. Kai kuriuos atveža ne patys šeimininkai, o gerą širdį turintys svetimšaliai.
„Suženklintas gyvūnas – tarsi „kalbantis gyvūnas“. Pateiksiu pavyzdį. Asmuo priglaudė kieme kelias dienas valkataujantį katiną. Atnešė į veterinarijos kliniką įvertinti jo sveikatos būklę, bei norėjo jį suženklinti. Patikrinus, ar gyvūnas jau yra ženklintas, buvo rasta mikroschema. Pagal jos duomenis susisiekta su tikraisiais šeimininkais.
Kaip paaiškėjo, katinas prieš kelias dienas iki dingimo buvo suženklintas. Tikrieji šeimininkai labai džiaugėsi, kad laiku suženklino savo numylėtinį ir jis grįžo atgal į namus. Tad užtikrintai galiu pasakyt, kad tai tikrai padeda lengviau surasti tikruosius gyvūno namus“, – teigia „PetCity“ klinikos gydytoja.
Specialistė tikisi, kad laiku suteikta pagalba, gyvūno ženklinimas bei skausmu persmelkta kalytės Zolos istorija pakeis kai kurių savininkų požiūrį į senyvo amžiaus augintinius. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad kiekvieno gyvūno gyvybė nepaprastai svarbi, o žmogui suteikta meilė – padėka už suteiktą antrą šansą gyventi.
