Dirbo net naktimis
Menininkė pasakojo, kad idėja nutapyti tokį įspūdingą piešinį užgimė apsilankius pas draugus Klaipėdoje. „Jie man pasiūlė papaišyti ant sienos. Siena, ant kurios nugulė piešinys, yra privataus asmens. Pažįstami jam mane rekomendavo.
Kartu su juo apžiūrėjome sieną. Piešinio mintis – Klaipėdos miesto motyvas. Išsirinkome Friedricho pasažo nuotrauką, pasidariau jos ekskizą ir pradėjau darbuotis“, – pasakojo menininkė.
Ji aiškino, kad oro sąlygos darbo atlikti netrukdė, nes vasara nebuvo labai lietinga.
„Tačiau didžiausias iššūkis – stilistika. Reikėjo nupiešti piešinį, kurio stilistika man nėra įprasta. Taip pat reikėjo pavaizduoti mažiausias detales, nepamesti linijų: kai piešinys didelis, iš arti nematai, ar linijos tiesios, ar ne. Darbas tęsėsi net naktimis“, – kalbėjo Eglė.
Aplinkiniai vaišino kava
Kadangi mergina piešė tiesiai ant sienos, mažiausia klaida galėjo virsti nepataisoma. „Tai ne tas pats, kas ant lapo – juk padaręs klaidą paprastai neištrinsi“, – sakė menininkė.
Eglė kartais Klaipėdoje padarydavo pertrauką ir nuvažiuodavo į Vilnių, kuriame dirbo prie kito projekto. Mergina prisipažino, kad šios kelionės ją taip pat išvargino.
Tačiau darbas mažais žingsneliais ėjo į priekį. „Galiu pasakyti, kad vis dėlto buvo labai smagus laikas. Toje gatvėje gyvena ir seni mano pažįstami. Jų nebuvau mačiusi ilgą laiką, tad buvo smagu susitikti. Susipažinau ir su naujais žmonėmis. Jie vaišindavo mane kava. Jaučiau, kad mane palaiko. Jie vis klausė, kaip man sekasi“, – įspūdžius prisiminė klaipėdietė.
Ji džiaugėsi žmonių geranoriškumu. Eglė pasakojo, kad šalia gyvenantys klaipėdiečiai be jokių skundų sutikdavo patraukti savo automobilius nuo sienos, kad menininkė galėtų darbuotis.
Likus kelioms dienoms iki darbų pabaigos mergina lengviau atsikvėpė – sulig kiekviena diena iššūkių mažėjo. „Stengiausi neskubėti. Norėjosi pasimėgauti šiomis akimirkomis“, – sakė ji.
Išpuoselėtas talentas
Eglė kalbėjo, kad šis darbas – tai dalis jos pačios. „Tuo pat metu tai ir mano dalis miestui, klaipėdiečiams. Ne paslaptis, kad kiekvienam menininkui kūryba yra tarytum dienoraščio rašymas.
Kai idėja užauga, ji paleidžiama į visuomenę. Tas jausmas, kai taip nutinka, ir džiugus, ir ilgesingas. Tiesą sakant, kartais bijai aplinkinių reakcijos, galvoji, ar jiems patiks, ar nelabai. Žinau, kad pasaulyje yra visokių žmonių ir jų požiūrių.
Tačiau pati džiugiausia emocija aplanko tada, kai įveiki savo baimę suklysti, padarai kažką, kas tau atrodo labai sudėtinga, gal net neįveikiama, bet tu padarai tai ir džiaugiesi. O aplinkinių žmonių komplimentai – tai didžiausia grąža“, – sakė ji.
Džiaugiasi pasiekimais
Eglė pasakojo piešti pradėjusi nuo vaikystės.
„Mane visą gyvenimą domina kūrybinis darbas, nors dailės mokyklos ir nelankiau. Pamenu, vėliau pradėjau tapyti paveikslus ir juos dovanoti draugams, giminaičiams. Turbūt pagavau kabliuką. Radau ir savo mėgstamą stilių.
Žmonės tuo susidomėjo, ėmė pirkti mano darbus. Taip vis daugiau pradėjau gauti užsakymų. Galiausiai praėjusiais metais išpildžiau savo svajonę ir įstojau į Dailės akademiją. Studijuodama įgijau dar daugiau žinių, kurios man labai padeda toliau tobulėti.
Štai šį pavasarį sukūriau savo dizaino kėdę ir dalyvavau „Mo“ muziejaus uždarame architektų ir dizainerių reginyje. Tada buvo šis piešinys ant sienos. Jis net man pačiai atrodė tarytum šuolis aukščiau bambos. Bet viskas pavyko“, – savo pasiekimais džiaugėsi Eglė.
Klaipėdietė teigė esanti be galo dėkinga savo draugams ir visiems tiems, kurie ja tikėjo. „Turbūt labiau nei aš pati savimi. Jie visada mane motyvavo judėti pirmyn. Jie žinojo, kad jei kažką darau, atiduodu visas jėgas“, – sakė menininkė.
