Kaip aš bandžiau susirasti vyrą pajūryje – I dalis ir II dalis.
Pagaliau davė saulės. Na, kiek galima laukti tos tikros vasaros – jau visi „kumpiai“ baigia nušalti, o su plastikiniu lietpalčiu elegantiškai atrodyti net neįmanoma. Ką jau kalbėti apie tai, kad kojų spalva primena ką tik nudirtą broilerį.
Tačiau su šiluma ir tuo aksominiu oru, kuris apgaubia visą mano kūną, aš tenoriu įsivaizduoti save kokio nors itin patrauklaus vyruko glėbyje ir pasinerti į šokio sūkurį... Ošianti jūra, įkaitę ir įdegę kūnai, muzika... Tačiau faktas vienas – gero šokėjo čia nei su žiburiu nerasi, visi vyrai, su kuriais tekdavo šokti, tik skaudžiai numindydavo kojas it kokie „klumpakojai“. Tačiau šį vakarą nusprendžiau dar kartą išbandyti laimę ir nukeliauti ten, kur mane nuves širdis. Tiesiog be jokių planų, be jokio skubėjimo, be išankstinio nusiteikimo. Kartais, kai per daug iš savęs ir kitų reikalauji, reikalai stovi vietoje. Tačiau tik paleisk savo norą, ir jis sugrįš su kaupu. Visada tikėjau šita mintimi, tačiau tam, kad norai taptų realybe, ją reikia prisiminti labai dažnai ir kartoti kaip mantrą. Na, o Nida tam - pati tinkamiausia vieta.
Juoda maža suknelė, tamsiai mėlyni aukštakulniai, raudonas lūpdažis ir vos paryškintos akys šiandien buvo didžiausias mano aksesuaras. Prisėdau kažkur netoli marių pasimėgauti tobulu vakaru. Žinote, tą jausmą, kai visa savo esybe pajauti tokį laimės akimirkos trapum. Tai va, aš buvau apsvaigusi. Panašiai kaip rašė Baudelaire'as. Ak, dievinu šį poetą... Kai žvelgdama į tolį deklamavau mintyse jo eilėraštį, šalia manęs prisėdo vyrukas ir pradėjo žerti komplimentus, dėl kurių, žinoma, alpsta kiekviena moteris. Net jeigu tai ir netiesa.
– Ar galėčiau jus pakviesti pasivaikščioti?
– Bet aš jūsų nepažįstu, – pasakiau droviu balsu. Vyras buvo toks grėsmingai seksualus ir žavus, kad norėjosi nusikąsti liežuvį. Turint galvoje, kad nusišnekėti man tikrai puikiai pavyksta, o dar tokioje draugijoje!
– Kuo jūs vardu?
– Veronika, o jūs? – paklausiau.
– Aš Andrius, – atsakė žavusis nepažįstamasis, staiga tapęs mano vakaro palydovu. Jis paėmė mano ranką, o aš kaipmat nuraudau dėl tokio netikėto gesto.
– Veronika, aš matau jūsų akyse, kad draugija tikrai nepamaišys. Prašau, pabūkite šalia manęs šįvakar ir galbūt liksite labai nustebinta.
– Ką jūs turite galvoje? – mintyse jau kilo pasipiktinimas. Tačiau vyriškis pradėjo kvatotis.
– Seksas – tai pats juokingiausias ir primityviausias dalykas pirmą pažinties vakarą. Negi galvojate, kad aš toks elementarus tipas? – gudriai paklausė jis.
– Nežinau, ką atsakyti į tokį klausimą.
Žinoma, kad nežinau. Ot, kvaiša, iškalba dingo akimirksniu, kai tik pasirodė dėmesio vertas palydovas. O štai tiems, kurie vaikšto su kojinėmis ir tapkėmis, tai visada turiu ką pasakyti...
– Tuomet leiskimės į kelionę, – pasiūlė jis. – Turiu galvoje, leiskite man jus vesti šiuo keliu.
Tiesą sakant, visiškai nesupratau, kas čia vyksta. Gal mane filmuoja kokia slapta kamera? Na, negali būti taip, kad man metamas kažkoks tobulai romantiškas, tik filme matytas iššūkis? Spjaunu į visokius saugumus ir nusprendžiu eiti ten, kur jis mane ves. Skamba išties simboliškai, ar ne?
Taigi, mes einame vienas šalia kito, tačiau jaučiamės taip, lyg būtume pažįstami visą gyvenimą. Kalbos liejasi lyg iš gausybės rago, o rankos vis tvirčiau spaudžia viena kitą. Jis taip įdėmiai žiūri į mano akis, kad aš net pradedu virpėti lyg maža mergaitė, veidą muša raudonis, o širdis daužosi lyg pašėlusi.
Įspūdis toks, kad grįžau į žalią jaunystę, kai kiekviena nauja pažintis buvo apipinta rožinėmis svajomis, pamurdyta į cukrų ir dar išvoliota šokolade. Tuomet viskas atrodydavo taip tikra, kad dabar net juokas ima. Dėl vienos savo „meilės“, net plaukus buvau nusikirpusi trumpai ir dar nusidažiusi šleikščiai žalia spalva. Na, bet šiandien ne apie tai.
Kai staiga pradeda lyti, Andrius apkabina mane ir, šiltiems lietaus lašams tekant mūsų kūnais, jis pradeda ...šokti. Gatvėje mes girdime muziką, tačiau dar didesnė muzika skamba mūsų galvose, sielose ir judesyje. Ak, tai beveik šokio orgazmas! Jis moka šokti, o man daugiau nieko ir nereikia, kai jaučiu, jog tiesiog skrieju ir tirpstu jo rankose.
Dar puikiau, kad tas nuostabus vakaras nesibaigia seksu… Tačiau jis apskritai dar nesibaigė, o gyvena manyje jau kelias dienas. Niekaip negaliu pamiršti to keisto pasimatymo ir pabaigoje ištartų Andriaus žodžių: „Kai pamačiau tave sėdinčią toje kavinėje, pajutau nenumaldomą norą prieiti, tarsi kas temptų mane. Ir dabar žinau, kad tavęs nepaleisiu.“
Šiandien rankose laikau didžiulę puokštę gėlių. O telefonas netyla nuo skambučių ir žinučių. Nežinau, kuo tai pasibaigs, bet tikiuosi, kad greitai man nebereikės miegoti vienai apsikabinus savo katiną. Gal šios paieškos pagaliau man davė taip ilgai lauktų vaisių? Visoms palinkėsiu patirti ką nors tokio nepakartojamai romantiško, saldaus ir kad nepaskęstumėte nevykusių pasimatymų liūne. Pasirodo, yra kas iš jo ištraukia...
Jūsų skaitytoja Veronika
