Lėlės į Jolitos gyvenimą nužengė maždaug prieš dvejus metus, o apskirtai kūryba – gerokai seniau. Prieš tai vilnietė vėlė iš vilnos, tačiau tam, sako ji, reikia ir fizinės jėgos, ir erdvės. Visai kas kita – su lėlėmis.
Reikia pasirūpinti lėlių judėjimu
„Iki tol tik žinojau, kad jos egzistuoja, bet nekreipiau dėmesio, kol vieną kartą internetas man tiesiog sviedė į akis gražų meškiuką. Buvo ir nuoroda į pamoką, kaip jį pasidaryti. Nubėgau į tą pamoką ir užsikabinau. Paskui – dar į kitą pamoką, o tada prasidėjo sudėtingesni dalykai. Viskas išsivystė iki interjerinių lėlių“, – sako Jolita.
Nors internete galima rasti tiek mokamų, tiek nemokamų pamokų, kaip gaminamos lėlės, tačiau Jolita to mokėsi pas lėlių meistrus.
„Pas tuos, kurie dirba Lietuvoje, o viena buvo atvažiavusi iš Maskvos. Mokymus ji vedė savaitę, dirbome kasdien. Mokytis gyvai daug maloniau nei internetu“, – kalbėjo J.Ruzgytė.
Kas yra interjerinės lėlės? Tai tokios, sako pašnekovė, kurios judina kojas, rankas, sukioja galvą ir yra skirtos ne žaisti, o puošti namus. Pavyzdžiui, pasodinti jas ant sofos. Arba – ant lentynos. Tariant paprasčiau – paįvairinti interjerą.
„Yra ir stacionarios lėlės, kurios tarsi sustingusios vienoje pozoje. Tai čia ne lėlės, o statulos. Turiu ir tokių, o jos taip pat – žavios. Tačiau dabar, matyt, atėjo laikas, kai noriu kurti sudėtingesnes lėles. Kuriant tokias reikia pasirūpinti jų judėjimu, lankstymusi, tada ir rūbai turi būti tvirtesni“, – aiškino J.Ruzgytė.
Vienas modelinas stingsta ore, kitas – orkaitėje
Visos Jolitos lėlės savo gyvenimą pradeda nuo nulio ir kiekvieną detalę kūrėja padaro savomis rankomis.
„Pradžia yra visiškai buitiška. Tai karkaso išpjovimas. Susivynioji, susikarpęs vielą, jos gabalus. Vynioji juos realiai žiūrėdamas į žmogaus anatomiją, į skeletą. Kad ji atrodytų žmogiškai ir neturėtų pagalio įvaizdžio. Kad turėtų išlinkimus, įdubimus – kur reikia. Čia kalbu apie skulptūrines lėles“, – pasakojo kūrėja.
Tuo tarpu darbas su judančiomis lėlėmis – kiek kitoks. Kiekviena lėlės kūno detalė yra sukuriama, o pati lėlė – surenkama, sulipdoma iš atskirų detalių.
„Kiekvieną dalį, kiekvieną riešą, kiekvieną rankos pirštą. Viskas yra nuo nulio, ir tai labai žavu, labai užkabina“, – kalbėjo J.Ruzgytė.
Pagrindinė lėlių kūrimo medžiaga yra modelinas. Pavyzdžiui, vienas yra toks, kuris savaime stingsta ore. O kitas – kepamas orkaitėje ir nuo karščio sutvirtėja. Beje, pastarajam modelinui gamintojas suteikia net 40 metų garantiją.
Pieštos akys – išraiškingesnės
Pats lėlių kūrimo procesas yra ilgas ir kruopštus darbas, o lėlės neatsiranda per savaitę ar dvi. Žinoma, visų pirma todėl, kad Jolita neturi lėlių gamybos fabriko, o tai jai – tik pomėgis, ne pagrindinė veikla, be to, kūryba ir negali būti greita.
„Galbūt meistrai, kurie dirba daug metų, tą daro greičiau. O aš kuriu, paskui tobulinu. Kur reikia – pridedi, kur nereikia – nupjauni. Šlifuoji ilgai ir nuobodžiai. Glostai. Gruntuoji“, – pasakojo J.Ruzgytė.
Veidas lėlės būna, pavyzdžiui, nago dydžio.
Įrankiai ir priemonės, kuriuos moteris naudoja lėlių kūrybai, yra patys įvairiausi ir, beje, visai nekūrybiški. Pavyzdžiui, odontologo darbe naudojami įrankiai: „Taip pat replės, plaktukai, skalpeliai. Yra daug adatų.“
Kada Jolitai prireikia odontologo įrankių? „Beveik visada. Veidas lėlės būna, pavyzdžiui, nago dydžio. Štai ir dabar sėdi viena tokia prieš mane. Tuoj išmatuosiu. Visa jos galva yra penkių centimetrų, lūpos – keturių milimetrų. Tik tokiais įrankiais juos ir įveiki“, – juokėsi J.Ruzgytė.
„Ar jūs dirbate kaip lėlių mikrochirurgė?“ – tikslinuosi.
„Iš esmės taip. Kai kuriuos dalykus darau su lupa. Pavyzdžiui, kai reikia nupiešti akis.“
Kartais lėlės būna užsispyrusios
Jolita sako labiau mėgstanti mažesnes lėles, o didžiausia jos sukurta yra pusės metro. Vidutinės jos kuriamos lėlės – maždaug aštuonių centimetrų.
Atskira kalba – apie lėlių akis. Jolita jas piešia. Aišku, sako ji, galima ir nusipirkti stiklinių akių. Bet du „bet“. Lietuvoje jomis neprekiauja, o atsisiuntimas užtrunka. Antrasis „bet“ – stiklinės akys ir yra stiklinės.
„Piešiamos akys yra išraiškingesnės. Jas galima sužvairuoti, nupiešti taip, kad kad žiūrėtų į kairę, dešinę puses, viršun ar žemyn. Daugiau išraiškos. O mažų lėlių veidą pieši teptuku, kuriame – du plaukai“, – aiškina lėlių kūrėja.
Pradėdama kurti lėlę Jolita ne visada žino, kokios išvaizdos ji bus, į kurią pusę žvelgs akys, kokia nuotaika atsispindės veide. Tiesa, būna ir užsispyrusių lėlių, kai Jolita nori padaryti tai, ką sugalvojo, bet kuriama lėlė tiesiog nesiduoda. Tarsi neprisileidžia.
Turiu keletą kaukolės eskizų, kad neišeitų monstrai.
„Kurdama stengiuosi išlaikyti anatomines proporcijas. Turiu keletą kaukolės eskizų, kad neišeitų monstrai. O paskui – žaidimas formomis. Pasiimi gabalą medžiagos ir po truputį jį lipdai, augini iš visų pusių. Gauni, ką gauni“, – sakė J.Ruzgytė.
Kartais Jolitos lėlės dalyvauja ir parodose. Štai neseniai viena jos kurta dviejų lėlių kompozicija buvo pristatyta virtualioje parodoje Izraelyje.
Kur yra lėlės žavesys? „Man atrodo, kad jos netobulume. Ji nėra iš parduotuvės, kur visos lėlės gražios, glotnios, saldžios. Tobulos ir proporcingos. O šios visada turi kažką netobulo.
Žvelgiu dabar į savo žaliaakę lėlę. Ji turi strazdanų, gali padaryti jai raukšles. Nežinau, kur iš tiesų yra lėlės žavesys. Bet jos jį turi“, – kalbėjo kūrėja.
