Parodą verta aplankyti visiems, prijaučiantiems realizmui, tikintiems objektyviais kriterijais ir atviriems modernioms išraiškos formoms.
Pats menininkas – buvęs architektas, kuris nuo tapybos, kaip sako pats, negalėjo pabėgti.
Apie architektūrą, į kurią kas savaitę ateidavo nelaukiamas pirmadienis
Šešiolika savo gyvenimo metų Jonas skyrė architektūrai – studijoms ir darbui:
„Tapyti buvo tarsi natūralus sprendimas, jis turėjo būti dar ir prieš atsirandant architektūrai. Piešimas ir tapyba man buvo įdomiausi dalykai, kiek aš save prisimenu. Mokykloje visi žinojo jau nuo pirmosios klasės, kad Jonas bus tapytojas.
Kai atėjo apsisprendimo laikas, dar buvo toks sovietinis mąstymo palikimas, kai visi sakydavo: o iš ko duoną valgysi; gal nerimta tapyba? Ir daug žinomų tapytojų sako, kad iš tapybos negyvensi.
Tada galvojau, ką rinktis, kad būtų ir su menu, ir praktiška. Pasirinkau architektūrą.
Bet tas kryžminimas man visai nepasiteisino, nes meilės architektūrai neturėjau. Kai pamatydavau paveikslą, negalėdavau nuo jo atitraukti akių. Architektūrai taip ir likau abejingas. Mūsų su ja buvo šaltas santykis. Taip, išmoksti dėsnius, turi technines žinias, gali dirbti, bet esi tam abejingas.
Aš žinojau, kas yra pirmadienis, kada reikia eiti ir daryti. Ir per reikėjimą buvo sudėtinga, aš save ir kitus apgaudinėjau.
Tapyba visada buvo mano hobis. Labai daug davė ir žmonos palaikymas: o kuo tu tiki, ko tu nori?“
Apie menteles, volelius ir glaistykles, kurie Jono kūryboje nutiko savaime
Autorius tapydamas nenaudoja teptukų. J.Kunicko darbo įrankių arsenale – mentelės, glaistyklės, voleliai:
„Ar aš tapau statybiniais įrankiais? Galima sakyti ir taip. Gal ne visai statybiniais, bet tai gali būti špakliuotės, mentelės, voliukai.
Kodėl? Keletas priežasčių. Tai yra labai švari technika. Kartą panaudojus teptuką, jis tai nešasi atmintyje, jo lieka, jis nėra visiškai švarus. Tuo tarpu špakliuotė, mentelė – ją nuvalius – gali turėti gryną pigmentą kitam potėpiui. Man tai patiko, kadangi aš, ypač seniau, dirbau su atviromis spalvomis. O paskui, kada pripranti prie tokio darbo būdo, jis tiesiog liko. Tai nutiko savaime – pabandžiau, patiko.
Ar jie nėra per grubūs tapymui? Ne. Jei rinktis tik statybinius, kurie yra skirti būtent statybom, tai gal ir būtų sudėtinga. Bet aš įrankius tapybai adaptuoju pats. Mentelės gali būti ir lanksčios, ir galandu, kad aštrios būtų. Tų priemonių yra begalė.“
Apie parodą ir žodžius, kurie gali būti grubesni už tapybai naudojamus įrankius
Kalbėti apie tai, kokią žinią neša jo kūriniai, Jonas nemėgsta. Sako, kad daugiau galima pajausti akimis:
„Aš labai nemėgstu kalbėti apie tapybą, papasakoti, arba nešti kažkokią žinutę.
Aš tiesiog tapau, o didžiausias iššūkis po to – paveikslui duoti pavadinimą. Nes paveikslai turi turėti pavadinimus. Išeina priešprieša, kada ir galerijos, ir interesantai klausia: o ką tu norėjai pasakyti, kodėl?
Tada lyg esi priverstas aiškintis, teisintis, ir kartais tu tik po klausimo pradedi galvoti: o kodėl?
Man patinka, kai tu matai paveikslą ir pats nusprendi, ar tu jame matai jūrą, ar drugelį, ar nuotaiką, ar nuogumą.
Kuo daugiau informacijos aš bandau įdėti į žodžius, man tuo kvailiau skamba. Kai žiūri į paveikslą, man atrodo, kad žiūrint aišku.
Galvoju, kad vizualiai mes daug daugiau informacijos galime perduoti, daug daugiau suprasti žiūrint į vaizdą, nei sudėti ją į žodžius.
Kadangi jūs valdote tekstą, jums gali atrodyti visai kitaip. O man ne. Kai kalbėjome apie tapybos įrankius, jūs klausėt, ar jie ne grubūs? Tai man atrodo, kad žodžiai daugeliui dalykų išreikšti yra per grubūs.
Man patinka, kai tu matai paveikslą ir pats nusprendi, ar tu jame matai jūrą, ar drugelį, ar nuotaiką, ar nuogumą. Man patinka laisvė.“
Apie aktus ir žmoną, pavargusią pozuoti vyrui
Ką tapyti? Gėles, peizažus? Bet menininkui nutiko aktai. Sako, kad tai yra visiškai banalus paaiškinimas: ne jis pasirinko aktus, o aktai pasirinko jį:
„Piešti aktą, žmogų... Visas mokymosi procesas ir prasideda nuo žmogaus anatomijos, konstrukcijos, nuo akademinio piešimo ir tam, kad tai suprastum, tu turi suprasti, kas yra kas po oda.
Kuo tu daugiau sluoksnių nuimti, priartėji prie esmės, tai tokiu būdu supranti, kaip kas darosi.
Tam, kad išmoktum įvaldyti, esi savotiškai priverstas gilintis, matyti nuogumą. O tada, kai aš jau pradėjau piešti, mokytis, gilintis, man tiesiog patiko tai daryti.
Kada pradėjau galvoti, ką tapyti, kaip pasielgti, kad pirktų, kas būtų prasminga, kas reikalinga, tada tikrai negalvojau apie aktą. Galvojau apie peizažą, gėles.
Sukau ratais ir supratau, kad kai tik aš galvoju, išeina blogai, kai nustoju galvoti – aš darau, kaip gaunasi, ir tada aš iš karto grįžtu prie akto.
Supratau, kad noriu tapyti aktą. Tai nėra joks strateginis sprendimas, kai pasvėriau visus už ir prieš, ko reikia rinkai. Aš darau tai, ką noriu daryti. Ir iš to gaunasi toks turinys. Man patinka mažai galvoti.
Pradžioje man pozavo žmona. Paskui atsirado kiti modeliai. Daug kartų manęs klausė, ar žmona nemato problemos, kad aš dirbu su daug kitų modelių. Bet ji buvo pagrindinė iniciatorė, kad gal reikia kitų modelių, kad aš jos nekankinčiau.“
Apie žmogaus kūną, kuris yra kaip pirštų atspaudai
Žmonės, sako Jonas, yra panašūs, tačiau tuo pačiu – visai skirtingi. Nors žmogų gali nupiešti iš atminties, tačiau vis tik gyvas pozavimas kūriniui suteikia gyvybės:
„Mano modeliai yra įvairūs žmonės. Daugiausiai moterys, bet yra ir vyrų. Kas jie? Pradedant nuo to, kurie nori sau turėti tokį tapybos darbą namuose ir baigiant tuo, kai aš pamatau merginą, moterį, vyrą ir pagalvoju, kad būtų įdomu nutapyti. Aš pasiūlau, kreipiasi ir į mane. Skirtingai modeliai atsiranda.
Žmogus yra įdomus visoks. Man įdomūs visi. Įvairove ir skirtingumu tiek amžiaus, tiek kūno sudėjimu. Kūnas labai daug kalba, atskleidžia.
Kai atsirado daugiau modelių, man buvo savotiškas siurprizas. Juk aš lyg taip gerai viską žinojau, žinojau, kaip turi būti.
Bet kai pamatai kitą žmogų, atrodo, kad čia kažkaip ne taip. Nes kažkas nesusilenkia, proporcija kita. O tu esi pripratęs prie proporcijos. Prie žmonos.
Akis, matymas pripranta, tu sudėlioji viziją ir staiga pamatai, kad modelio kitas kūnas, viskas kitaip.
Matydamas gyvą modelį pastebi kitus dalykus, kurie įneša daug gyvasties.
Kad ir kiek patirties būtų, žinių apie anatomiją, bet visada maloniai nustebina, kad nėra jokio baigtinio „aš jau viską žinau“.
Mes diskutavome su kitais tapytojais, ar galima dirbti be modelio? Bet tai, ką mes darome iš žinojimo, tarsi verdame savo sultyse, susikuriame vaizdinį, ir personažai tampa vienodi.
Matydamas gyvą modelį pastebi kitus dalykus, kurie įneša daug gyvasties. Panašiai kaip kompiuterinis modelis skiriasi nuo tikro žmogaus. Mes priartėjam prie to, kad jis gali būti labai tikroviškas, bet jame yra kažkas sintetinio. Tas pats būna ir tada, kai pats pradedi kurti žmogų.
Taip, kaip skiriasi kiekvieno žmogaus pirštų atspaudai, taip ir kūnas, o elgsena, laikysena labai persiduoda į paveikslus.“
Apie žmones, kurių negražių nebūna
Jonas sutiktų nutapyti kiekvieną žmogų, o kūnas nėra viskas. Dar svarbu, pavyzdžiui, šviesa. Arba šešėlis:
„Aš galėčiau nutapyti kiekvieną, kuris norėtų būti nutapytas. Problemą matyčiau tik tuo atveju, jei pačiam žmogui neįdomu, jis nenori.
Bet jei jam įdomu – tikrai mielai nutapyčiau. Nuoširdžiai manau, kad visi žmonės gražūs.
Kaip veikia chemija ar kas ten galvoje pas mus yra? Kai tu žiūri, grožis yra žiūrėtojo akyse. Taip sako britai.
Kai žiūri į žmogų, atsiranda kažkokie vertinimo kriterijai. Jei žiūri kaip į seksualinį objektą, tada svarbu, yra ar nėra traukos. O kai žiūri į kūno konstrukciją, į tai, kaip krinta šviesa, į šešėlių žaismą, matai kitaip.
Kiekvienas žmogus žmogui yra ir turi būti gražus.“
