Pagrindiniu darbu netikėtai tapo meduolių kepimas
Būdama maža, Jurgita dažnai eidavo pasivaikščioti su savo močiute, kuri ją nusivesdavo į nedidelę parduotuvėlę, o ten nupirkdavo grybuką. Dabar, prisimindama vaikystės akimirkas, J.Birgėlienė galvoja, kad tai buvo pradžia, kai grybukai atėjo į jos gyvenimą, o galiausiai nuvedė link to, jog juos gaminti ėmė pati.
„Kotuką visada nukramtydavau, o galvutę atiduodavau, nes ji būdavo karti, – šypsosi J.Birgėlienė. – Nuo mažų dienų mane žavėjo pats kepinys. Kai jau pati turėjau vaikų, atsirado daugiau laisvo laiko, ėmiau eksperimentuoti.“
Paaugus vaikams, Jurgita nebeketino sugrįžti į ankstesnį savo darbą, todėl ėmė dairytis naujo užsiėmimo – juo tapo grybukų gaminimas. Nors iš pradžių tai buvo labiau hobis, šis greitai išaugo iki pagrindinio pragyvenimo šaltinio.
„Žmonės susidomėjo, labai greitai atėjo sėkmė. Pastebėjau, kad sugebu juos kepti, o klientai džiaugiasi, – pasakoja J.Birgėlienė. – Kai Lietuvoje atsirado įstatymai, leidžiantys dirbti savo virtuvėje, pagalvojau, jog sugebu, galiu, todėl reikia tęsti. Susitvarkiau virtuvę pagal reikalavimus, mane patikrino, išdavė leidimą ir taip išėjo naujas mano darbas.“
Nors gali atrodyti, kad mokant kepti meduolius virtuvėje pavyksta ir kiti gaminiai, Jurgita juokdamasi skuba tai paneigti. Kaip pati sako, skanų maistą ji itin mėgsta, bet gaminti nemoka.
„Kad ir kaip būtų keista, man išeina tik meduoliukai – į juos įdedu daug darbo, kruopštumo. Jie vieninteliai man paklūsta – daugiau niekas“, – šypsosi J.Birgėlienė.
Jurgita tikina, kad tai, kokį rezultatą mato klientai, lemia ne talentas, o didelis darbas. Anot jos, iki tol, kol įgudo, teko nueiti ilgą bandymų kelią, buvo įvairių nesėkmių.
„Dar dabar, kai manęs paprašo padaryti ką nors naujo, nebūna taip, kad atsisėdu ir iš karto išeina. Daug kartų bandau, kol randu geriausią variantą. Vieną kartą padarius gerai, vėliau jau gali atkartoti, – aiškina J.Birgėlienė. – Iš pradžių meduoliukai degė, trūkinėjo, krito. Visko buvo. Esu tokių iškepusi, kad net atkąsti buvo neįmanoma.
Kartą nevykusių meduoliukų padovanojau gydytojai. Tuo metu kaip tik išėjo pirmi padorūs grybukai, labai didžiavausi, todėl, vesdama vaikus, juos padovanojau. Vienas grybukas liko namie. Vyras, grįžęs po darbo, apsidžiaugė, norėjo suvalgyti. Kai kando, vos danties neišsilaužė.
Kai pradėjau gaminti, buvo labai mažai informacijos, nežinojau receptų. Jei ką nors rasdavau, būdavo rusų kalba, o aš pati rusiškai nemoku – prašydavau, kad vyras verstų. Taip po truputį vis bandžiau.“
Kai kando, vos danties neišsilaužė.
Meduoliukų kepime Jurgita save laiko tikra savamoksle – tik vėliau, turėdama laisvo laiko, pabaigė konditerijos mokslus.
„Su savo močiute aptardavau gaminimo niuansus, nes grybukai vis tiek tokie senoviniai. Ji daugiau žinodavo, patardavo, kaip daryti“, – prisimena J.Birgėlienė.
Stengiasi, kad būtų ir skanu, ir gražu
Anot Jurgitos, padaryti vieną rinkinį, kurį sudaro 20 vienetų, iš viso reikia 5–6 valandų, o paruošti sudėtingesnius gaminius gali užtrukti ir 12 valandų.
„Iš prigimties visur esu pedantiška, kruopšti, pastabi, kreipiu didelį dėmesį į detales. Gamindama meduoliukus, atsisėdu ir krapštausi – galiu valandų valandas taip daryti, jeigu man įdomu. Apima net azartas, kai darau ką nors naujo, galvoju, kas tiktų, prisinešu krūvą formelių, dėlioju.
Toks darbas tinka mano charakteriui“, – šypsosi J.Birgėlienė.
Grybukų glaistui Jurgita naudoja seną metodą – pasitelkia kiaušinio baltymą, cukraus pudrą, kaip pati sako, prideda ir rūgštelės. O dažymui ji naudoja maistinius dažus, kurie padeda išgauti norimas spalvas.
„Papildomos dekoracijos, tokios kaip kaspinėliai, gėlytės, yra pagamintos iš cukrinės masės – kitaip tariant, ten yra cukrus, todėl labai saldu. Priedai labiau yra dėl grožio – valgyti galima, bet per saldu, todėl kai kurie žmonės tiesiog nukrapšto“, – pasakoja J.Birgėlienė.
Kartais galima susidurti su įsitikinimu, kad, jeigu kepinys yra gražus, vadinasi, neskanus. Tą girdėjusi yra ir Jurgita, kuri tikina besistengianti pasiekti, jog abu dalykai būtų išpildyti.
„Žmonės moka pinigus, todėl stengiuosi. Gaminiuose noriu, kad būtų daugiau meduolio ir mažesnis sluoksnis glazūros. Reikia tik pasukti galvą, kaip padaryti, jog būtų ir skanu, ir gražu, – sako J.Birgėlienė. – Klientai meduoliukus giria, yra patenkinti. Manau, jei kas nors būtų blogai, nesulaukčiau tokios sėkmės.“
Reikia tik pasukti galvą, kaip padaryti, jog būtų ir skanu, ir gražu.
Tarp Jurgitos darytų meduoliukų galima pamatyti ne tik tradicinius grybukus, bet ir gyvūnėlių ar kitų formų skanėstus. Jos teigimu, klientai dažniausiai jau ateina su savomis idėjomis, tad jai belieka jas įgyvendinti.
„Žmonės dažnai prašo, kad pavaizduočiau personažus iš įvairių filmukų, – atskleidžia J.Birgėlienė. – Kartais minčių kyla pačiai. Pavyzdžiui, niekada nemokėjau padaryti papūgos. Kartą dažiau koalą, kuriai dar buvo neuždėtos ausys, todėl ji buvo panaši į papūgą. Pagalvojau, kad kitą kartą reikės tokiu būdu pabandyti padaryti papūgą.
Ir tikrai, kelis kartus padėlioji, o tada gimsta gyvūnėlis. Viskas išeina per bandymus.“
Užsakymų turi keliems mėnesiams į priekį
Šiandien Jurgita džiaugiasi turinti daug nuolatinių klientų, tačiau paklausta, kaip pavyko taip greitai sulaukti sėkmės, atsako nuoširdžiai nežinanti. Kaip pati prisimena, susidomėjusiųjų gausybė ją užklupo per vieną dieną.
„Kai pradėjau mokytis, daugiausia gaminau tradicinius šokoladinius grybukus. Vėliau po truputį pradėjau galvoti, kaip galėčiau nudažyti kitaip: dariau bitutę, boružėlę, ežiuką. Vieną dieną feisbuke pamačiau moterų diskusiją apie senovinius skanumynus. Prisijungiau, įkėliau nuotrauką, kad parodyčiau, kaip man išeina. Ta nuotrauka buvo mano sėkmės valanda – žmonės pamatė ir per dieną užsakymų užsipildė trims mėnesiams į priekį.
Niekada nesireklamavau, niekur nelindau. Reklama ėjo iš lūpų į lūpas. Nežinau, ar tai likimas, ar sėkmė“, – šypteli J.Birgėlienė.
Jurgita teigia šiuo metu besistengianti neprisiimti per daug užsakymų į ateitį, nes niekada nežino, kas gali atsitikti, todėl tai gali būti pernelyg rizikinga ir neatsakinga.
„Šiuo metu užsakymų turiu iki rugsėjo pabaigos, žmonės pradeda rezervuoti meduoliukus Helovinui. Tuomet turėsiu šiek tiek atostogų, o tada ir Kalėdos ateis, – šypsosi J.Birgėlienė. – Eilė jau tikrai susidariusi.“
Jurgita pripažįsta, kad po tiek metų meduoliukų gaminimo, jai pačiai jie kartais nebeatrodo tokie gražūs, ima abejoti. Visgi pamačiusi, kaip reaguoja žmonės, moteris supranta, jog viskas yra gerai.
„Nemoku kepti nei keksiukų, nei bandelių, todėl niekada negalėjau patikėti, kad kepiniai bus mano gyvenimo kelias. Labai džiaugiuosi, jog taip yra“, – tikina J.Birgėlienė.
Vis dėlto Jurgita neslepia, kad jos darbas sukelia pakankamai daug streso. Kaip pati sako, ruošiant meduolius, tenka susidurti su įvairiais žmonėmis, kurių dalis būna įnoringi, tad prie kiekvieno tenka prisitaikyti.
„Po vasaros sezonų atrodo, kad reikia važiuoti į sanatoriją, jog atsigautum ir fiziškai, ir morališkai, – juokiasi J.Birgėlienė. – Kartais net pagalvoju, ar verta tuo užsiimti, bet pailsiu ir vėl iš naujo pradedu. Tai yra darbas – negali atsipalaiduoti, nes viską turi padaryti gerai, laiku bei skaniai.“
