Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2021 11 11

Justinas ir Tania apie skrydį oro balionu Irake: norėtume dar kartą ten nuvažiuoti

Oreiviai iš Lietuvos Justinas Čižius ir Tania Chochlenkina turėjo ypatingą patirtį – pora dalyvavo oro šventėje Irake. Kadangi savojo baliono nusigabenti į Iraką jiems nepavyko, skristi virš Babilono miesto teko vietinio oreivio balionu, kuris, sako Justinas, neatitiktų jokių saugumo reikalavimų, keliamų Europoje. „O kadangi oro balionas apskritai yra saugiausia oro transporto priemonė – viskas buvo gerai“, – kalbėjo J.Čižius.
Oro šventėje Babilone dalyvavo ir lietuviai Justinas su Tania
Oro šventėje Babilone dalyvavo ir lietuviai Justinas su Tania / Asmeninio archyvo nuotr.

J.Čižius oro balionais skraido jau daug metų. Ne tik Lietuvoje – oreiviui teko skristi Lenkijoje, o viena iš ypatingų patirčių – oro balionų festivalis Saudo Arabijoje.

T.Chochlenkina šia veikla susidomėjo maždaug prieš penkerius metus. Ji – žemės komandos narė, tačiau taip pat žavisi skrydžiais, kai tau po kojomis atsiveria horizontai. „Vienas žmogus yra pasakęs, kad oro balionai – tarsi akvariumas su žuvytėmis. Regis, viskas taip pat, plaukioja tos pačios žuvys, tačiau vaizdas nenusibosta. Tas pats ir su oro balionais – žiūrėti į juos niekada nenusibosta“, – sakė T.Chochlenkina.

Neseniai pora grįžo ir Irako, kur dalyvavo tarptautinėje oro šventėje, vykusioje Babilone. Irake lietuviai praleido savaitę. Jei organizatorių planai nepasikeis, jiedu jau kitų metų pradžioje dar kartą keliaus į Iraką, kuriame vyks „Iraq international air“ festivalis. Tuo tarpu renginys Babilone – tarsi pasiruošimas jam.

Kaip pasakojo Justinas ir Tania, Babilone vyko ne oro balionų fiesta, tačiau apskritai su oro pramogomis ir veikla susijęs festivalis – čia buvo ir parašiutininkų, ir parasparnių, taip pat pramoginė programa.

15min GYVENIMO pokalbis su J.Čižiumi ir T.Chochlenkina – apie jų įspūdžius Irake ir patirtus nuotykius.

– Tai kasmetinis Irake vykstantis festivalis? Tačiau ar yra ten vykę lietuviai?

J.Čižius: Taip, kasmetinis. Bijau sumeluoti, bet, mano žiniomis, lietuviai ten dalyvavo pirmą kartą.

– Kodėl? Per toli, per brangu?

J.Čižius: Dėl brangumo – ne, nes viską apmoka organizatoriai. Tačiau kalbant apie patį dalyvavimą, yra keli raktiniai žodžiai: oro balionų festivalis, Irakas, skrydis oro balionu virš Irako. Tu nežinai, kas tavęs laukia apačioje.

Paskutinį kartą, kiek žinau, europiečiai jame dalyvavo 2016 metais. Tai buvo lenkai ir anglai. Vėliau organizatoriams kilo problemų dėl finansavimo. Festivalis turėjo vykti pernai pavasarį, bet dėl koronaviruso jis buvo atšauktas ir nukeltas į rudenį.

Apie šį festivalį sužinojome socialiniuose tinkluose. Oreivių grupėse buvo pakvietimas atvažiuoti. Tad mes ir nuvykome.

– Pokalbio pradžioje minėjote saugumą: Irakas, skrydis oro balionu virš Irako. O judu apie savo saugumą galvojote, kalbėjotės, ar saugu?

J.Čižius: Mes kalbėjome su anglu, kuris čia dalyvavo 2016 metais. Sprendimą važiuoti ir priėmėme po šio pokalbio. Prieš tai bandėme informacijos apie festivalį ieškoti internete, nes jei vyksta festivalis – turėtų būti ir filmuotų vaizdų. Bet radome tik vieną nedidelį videosiužetą. Tačiau anglas oreivis mus patikino, kad ten viskas gerai ir saugu, kad nėra ko baimintis. Nuvažiavome ir esame labai patenkinti.

– Kiek Irake yra populiari oreivystė? Koks buvo pats festivalis?

J.Čižius: Žmonių, susijusių su aviacija, kaip supratome iš organizatorių, jie kuo toliau, tuo sulaukia daugiau. Šokinėjo daug vietinių parašiutininkų, o pati oreivystė nėra populiari. Teko girdėti, kad komercinius skrydžius vykdo vienas oreivis.

Tačiau važiuojant į tokį renginį yra problemų dėl įrangos. Daugumos dalyvių įranga strigo Irako oro uoste, jos neatidavė dėl netinkamų dokumentų. Dėl to negalėjo skristi dar vienas balionas, parasparniai.

T.Chochlenkina: Kaip sakė organizatorius, jis kviečia atvykti kuo daugiau žmonių – į festivalį, į patį Iraką. Jie labai nori, kad šalyje populiarėtų turizmas, kad atvyktų turistai ir pamatytų, jog čia saugu, yra ką pamatyti. Nes yra susiformavusi nuomonė, kad Irakas nepakankamai saugi šalis.

– Jūs taip pat buvote be savo baliono?

J.Čižius: Labai ilgai truko derybos, diskusija, kaip mums savo įrangą nusiųsti į Iraką. Ieškojome įvairių būdų – vežti žemės transportu, oro transportu. Kai iki renginio liko savaitė, supratome, kad oro transportas yra labai brangus – nuskraidinti balioną ir visą įrangą kainuotų apie 70 tūkst. dolerių.

Organizatorius atsiprašė, kad tiek finansų jis neturi. Tačiau, sako, renginys vis tiek vyks, su balionais ar be balionų, bus kitų oro mėgėjų, aviatorių, o mums tai būtų proga susipažinti su Iraku, įvertinti, ar saugu čia keliauti. Todėl jis vis tiek pakvietė atvykti, kelionės išlaidas apmokėjo.

– Tačiau jūs oro balionu skridote?

J.Čižius: Taip. Irakas yra Irakas, ir ten yra taip, kaip pas mus buvo prieš kokius 60 metų. Vietinis organizatorius turėjo savo oro balioną, kuriuo, anot jo, skristi neįmanoma. Bet mes nebūtume lietuviai – nuvažiavome, pažiūrėjome, prisipūtėme, įvertinome technines galimybes, stiprumą ir nutarėme, kad skristi juo galima. Tad skristi teko du kartus. Vieną kartą aš, kitą – kolega. Tai nebuvo ilgi skrydžiai – iki pusvalandžio.

– Kiek apskritai balionų kilo?

J.Čižius: Tas vienas tik ir kilo. Turėjo būti dar anglas su oro balionu, bet strigo oro uoste. Airiai turėjo būti atsivežę parasparnius, tačiau strigo ir jie. Renginys nebuvo tik oro pramogos: vyko šokių pasirodymai, koncertai. Babilono oro festivalis kasmet pritraukia svečių iš įvairių šalių.

Asmeninio archyvo nuotr. /Oro šventėje Babilone dalyvavo ir lietuviai Justinas su Tania
Asmeninio archyvo nuotr. /Oro šventėje Babilone dalyvavo ir lietuviai Justinas su Tania

– O jausmas skristi ne savu oro balionu – kitoks?

J.Čižius: Tas pats, kaip su automobiliu. Kai vairuoji savo automobilį ir atsisėdi į kitą, tu nežinai, kaip jis stabdo, kaip važiuoja. Taip ir su oro balionu. Kai esi įpratęs skraidyti savuoju, žinai jo technines galimybes, žinai, kiek su esamu kuru gali skristi, kiek aukštai kilti, kiek imti svorio. Viską pažįsti.

Gavęs kitą balioną, kurio techninės savybės nėra pačios geriausios ir jis Europoje net negautų tinkamumo pažymėjimo skraidyti – visai kas kita. Pakyli ir galvoji, kad štai, pakilau. Žinai, kad reikės nusileisti. Ir skrendi. Bet nėra taip blogai. Balionas apskritai yra saugiausia oro transporto priemonė, tad jei ir atsitiktų kažkas labai blogo, supranti, kad kažkur nusileisi. Kad ir į palmes.

Kai skridome, kartu imdavome ir vietinį žmogų, kuris kalba anglų ir arabų kalba – tam, kad nusileidus, jei prireiks, galėtume susikalbėti. Žmonės ten yra nematę baltaodžių. Matę gal nuotraukose, bet gyvai – tik vienas kitas. Todėl jie labai nori nusifotografuoti kartu, ateiti, paliesti tave.

Balionas apskritai yra saugiausia oro transporto priemonė, tad jei ir atsitiktų kažkas labai blogo, supranti, kad kažkur nusileisi.

T.Chochlenkina: Irake yra JAV karių, tačiau jie, matyt, karinėse bazėse. O ten, kur buvome mes, vietiniams atrodėme kaip stebuklas. Žmogui svarbu nusifotografuoti kartu – kad grįžęs namo jis savo šeimai galėtų parodyti nuotrauką, ką buvo sutikęs.

J.Čižius: Bet jie mandagūs, tikrai nelenda įkyriai, visą laiką atsiklausia. Jei būni be nuotaikos, pavargęs nuo karščio ir pasakai jiems „ne“, įkyriai nelenda į akis. Jei taip pasakai vienam – neateina ir kiti. Bet jei su vienu nusifotografuoti sutinki, iš karto nusidriekia kokių penkiolikos žmonių eilė. Ir tada jau reikia su visais.

Asmeninio archyvo nuotr. /Oro šventėje Babilone dalyvavo ir lietuviai Justinas su Tania
Asmeninio archyvo nuotr. /Oro šventėje Babilone dalyvavo ir lietuviai Justinas su Tania

– Kaip atrodo skirtingų šalių kraštovaizdis iš oro baliono?

J.Čižius: Ten, kur mes buvome ir skraidėme, už miesto labai daug žemdirbystės, nemažai auginama kviečių, taip pat daug fermų, kur augina vištas, avis. Tad pakilus vaizdas labai panašus, kaip Europoje. Gražiomis linijomis suarti laukai. Vieni geltonuoja, kiti – žaliuoja.

– Ką dar veikėte Irake, kiek jo pamatėte?

T.Chochlenkina: Išbandėme skrydį kariniu sraigtasparniu, ko daugiau gal niekada ir nepakartosiu.

Atskirdome į Bagdadą, tad paprašėme, kad mus pavežiotų po šį miestą. Šioje šalyje žmonės mėgsta maistą, gausų stalą. Ir ne kiekvienam žmogui po patiekalą, bet patiekalų ragauja visi.

Ilga buvo mūsų kelionė iš oro uosto. Tik nusileidus, pasus paėmė pasienio pareigūnai, kodėl – nepaaiškino. Laukti teko apie 6–7 valandas. Kadangi lėktuvas nusileido vakare, tad pasus atgavome jau naktį. Pasirodė, kad reikėjo sumokėti už vizą – kažkaip nesusikalbėjome, kad reikia tai padaryti.

Laukti buvo nelabai jauku, juk esame pirmą kartą tokioje šalyje, nežinome, kas ir kaip čia vyksta.

Mus iš oro uosto pasiėmė festivalio organizatorius ir jo automobiliu vykome į viešbutį. Išvažiavus iš oro uosto ir šiek tiek pavažiavus mums kažkodėl teko persėsti į policijos automobilį. Nustebino, kad pareigūnai, atrodė, vežiojasi visą parduotuvę – mums siūlė užkandžių, kolos.

Pastebėjau, kad mieste nemažai kariuomenės, o vietiniai retas kuris kalba angliškai. Viešbutyje iš ryto susipažinome su taip pat į festivalį atvykusiais airiais, danais ir anglais, aptarėme dienos įvykius. Vėliau mums aprodė miestą.

J.Čižius: Tik su jais reikia turėti kantrybės. Jei susitari 10 valandą iš ryto, tai tokiu laiku gali net neateiti. Ateik 11–11.30 valandą – ir vis tiek jų dar lauksi. Irakiečiai punktualumu nepasižymi, jiems vėluoti – visiškai normalu.

Babilonas – miestas, kur tu gali laisvai vaikštinėti, mat Bagdade mus visą laiką lydėjo.

Bagdade nakvojome dvi naktis. Apsilankėme atrakcionų parke, pakilome apžvalgos ratu, pamatėme naktinį Bagdadą. O kitą dieną jau laukė kelionė į Babiloną. Nors jis yra už 120 kilometrų, bet kelionė truko visą dieną. Vis prireikdavo sustoti, kažko palaukti.

Babilonas – miestas, kur tu gali laisvai vaikštinėti, mat Bagdade mus visą laiką lydėjo. Nors sakė, kad galime eiti ir vieni, bet vos tik airiai su anglais išėjo nusipirkti vandens – juos sustabdė ir dokumentus tikrino kariškiai.

Babilonas – labiau uždaras miestelis, daug apsaugos, kariuomenės, kurie tikrina į miestą įvažiuojančius automobilius ir ne visus juos įleidžia. Viskas ten saugu, gerai.

Kai mes paklausėme, kas bus, kai oro balionu išskrisime už teritorijos, mums paaiškino, kad yra vieta, kur startas ir toje pačioje vietoje – finišas. „Čia nusileiskit“, – sakė. Oro balionas pakyla ir nuskrenda. Jis čia nenusileis. Tačiau viskas buvo gerai, ir vėliau organizatoriai patikino, kad galime skraidyti ten, kur norime. Džiugiai priėmė ir vietiniai žmonės: kai skridom virš namų, jie mojavo, sveikinosi.

– O klimatas čia tinkamas oreivystei?

J.Čižius: Žiemą dėkingas. Kai atvažiavome, vienas vietinis sako: pas mus šiandien prasidėjo žiema. Klausiu, ar pats sugalvojo, ar kalendoriuje parašyta? Nes tai nebuvo nei pirma, nei, tarkime, kokia dešimta mėnesio diena. Tačiau žmogus mums paaiškino: šiandien lijo lietus, todėl prasidėjo žiema. O to lietaus gal penki lašai nukrito, lauke – 36 laipsniai šilumos. Bet, sako, nesvarbu: jei lijo, prasidėjo žiema.

Karštis ten kitoks, nes oras sausas. Todėl jo taip nesijunta. Ne taip, kaip Balyje ar Filipinuose, kai vos išėjęs į lauką esi šlapias.

T.Chochlenkina: Vakarais ir rytais nebuvo labai karšta – apie 23–24 laipsnius šilumos.

– Jei organizatorių planai nepasikeis ir kitų metų pradžioje Irake vyks oro šventė – dalyvausite?

J.Čižius: Taip, norėtume dar kartą nuvažiuoti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Advento kalendoriai – nuo paprastos tradicijos iki prabangos segmento
Reklama
Ekspertai įvertino: ko reikia, kad Lietuvos verslai klestėtų?
Reklama
Sporto veiklų įvairove ir dalyvių gausa Telšiuose pažymėta Sporto diena
Reklama
Kaip išvengti peršalimo komplikacijos – sinusito