Tad vėstant aplinkos temperatūrai naminiams gyvūnams atsiranda didesnė rizika apsikrėsti blusomis, rašoma pranešime žiniasklaidai. Kaip nuo jų apsisaugoti ir atpažinti, kad augintis apsikrėtė blusomis, – pasakoja veterinarijos gydytojas, biologijos mokslų daktaras Vytautas Sabūnas.
Susiduria ir rūpestingi šeimininkai
Nors apsikrėtusių blusomis naminių gyvūnų problema Lietuvoje buvo kur kas opesnė prieš dešimtmetį, ji išlieka aktuali ir dabar. Dažnai įprasta manyti, kad blusos – apleistų, prastomis sąlygomis gyvenančių keturkojų palydovės, tačiau jomis gali apsikrėsti ir gerai prižiūrimi šunys, katės ar šeškai.
„Ilgą laiką požiūris į gyvūnus, apsikrėtusius blusomis, buvo neigiamas, ši problema sieta su šeimininkų apsileidimu, nešvara. Tačiau nuo šių parazitų neapsaugotas nė vienas gyvūnas. Be to, nors blusomis augintinis gali apsikrėsti lengvai, jas pastebėti ir efektyviai išnaikinti nėra paprasta“, – neslepia pašnekovas.
Veterinarijos gydytojas paaiškina, kad naminiai augintiniai blusomis gali apsikrėsti ne tik nuo kitų gyvūnų daugiabučių kiemuose, laiptinėse, sandėliukuose, bet ir lauke ar net namuose.
„Pavyzdžiui, šunys blusomis gali apsikrėsti tiesiog lakstydami miške, ten, kur lankosi kiti gyvūnai – lapės, usūriniai šunys. Į lauką neišeinančių kačių blusos gali tykoti net namuose – ten šiuos parazitus lervų arba kiaušinėlių stadijoje galime parnešti patys, su avalyne“, – pasakoja V. Sabūnas.
Pastebėti užsikrėtimą – sudėtinga
Vos kelias blusas ant kailio pamatyti sudėtinga, ypač jei jos nesukelia ryškios alerginės reakcijos ir gyvūnas nepradeda stipriai kasytis, perspėja pašnekovas. „Kai kuriems gyvūnams blusos gali nesukelti stiprios reakcijos, todėl jos pastebimos tik tuomet, kai paplitimas kailyje – jau didelis“, – sako V.Sabūnas ir priduria, kad vis tik stiprus niežulys – pirmasis signalas, kad gyvūnas gali turėti blusų.
„Blusos sukelia dermatitą – odos uždegimą. Todėl anksčiau ar vėliau šių išorinių parazitų turintis keturkojis pradeda kasytis, jo kailyje atsiranda išplikimų, paraudimų. Dažniausiai blusos dauginasi virš uodegos, nugaros srityje, kur gyvūnas gali sunkiausiai pasiekti dantimis arba nagais“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.
Dermatitą katininės bei šuninės blusos gali sukelti ir žmogui, tačiau didžiausią pavojų sveikatai jos kelia savo „šeimininkams“ – katėms ir šunims.
„Dėl alerginio dermatito ir niežulio gyvūnas gali išsikasyti žaizdas, į kurias patekus infekcijai pasekmės gali būti labai liūdnos. Jei blusų paplitimas gyvūno kailyje didelis, jis ilgai negydomas, blusos, misdamos krauju, gali sukelti dėl geležies trūkumo atsirandančią mažakraujystę.
Šie parazitai pavojingi ir dėl to, kad platina užkrečiamas infekcijas, tarp kurių – leukemijos virusas. Jos perneša ir kitus parazitus – kaspinuočius. Galiausiai, blusos išvargina gyvūną fiziškai – nuolatinis niežulys sekina, gyvūnas negali pailsėti“, – pasakoja V.Sabūnas.
Plinta ne tik kailyje, bet ir namų aplinkoje
Peršokusios ant naminio gyvūno, blusos greitai įsitaiso jo aplinkoje – ant baldų, kilimų, grindų plyšiuose. „Viena iš nemaloniausių problemų, susijusių su blusomis – jų plitimo greitis. Blusa per parą gali padėti net iki 50 kiaušinėlių ant užsikrėtusio gyvūno ir jo aplinkoje, todėl šiuos kraujasiurbius išnaikinti sudėtinga. Turi būti pašalinti ne tik suaugę individai, bet ir kiaušinėliai bei lervinės stadijos. Tam reikia specialių priemonių ir gyvūnui, ir visai namų aplinkai. To nepadarius, vieną kartą apsikrėtęs blusomis, augintinis dažnai jomis užsikrečia pakartotinai“, – pasakoja veterinarijos gydytojas.
Vis tik kovojant prieš blusas daugiausia dėmesio reikia skirti būtent užsikrėtusiam gyvūnui. „Išgyventi visą gyvenimo ciklą, t. y. išsiristi iš kiaušinėlio, subręsti ir daugintis, blusos gali tik misdamos „šeimininko“ krauju. Be to, ant gyvūno kailio blusų vystymosi sąlygos yra palankiausios dėl nuolatinės tinkamos temperatūros.
Todėl kovą su blusomis visada reikėtų pradėti nuo apsikrėtusio gyvūno – jeigu jis bus gerai ir ilgesnį laiką apsaugomas ir šalia jo nebus kitų blusomis užsikrėtusių gyvūnų, blusų gyvenimo ciklas nutrūks, nes jos nebeturės kuo maitintis“, – sako V.Sabūnas ir priduria, kad jeigu namuose blusų turi bent vienas augintinis, nuo šių parazitų reikia gydyti visus šalia jo gyvenančius keturkojus.
Tarp svarbiausių apsaugos priemonių – ir higiena
Kaip pasakoja veterinarijos gydytojas, reikėtų išskirti blusų atsiradimo prevenciją ir gydymą. Siekiant užkirsti kelią šių parazitų atsiradimui, reikia naudoti prevencines priemones, tokias kaip tabletes, lašiukus, antkaklius ir laikytis higienos – dažnai skalbti gyvūno poilsio kilimėlį, kruopščiai valyti, išsiurbti vietą, kurioje jis dažniausiai būna.
„Beje, ilgą laiką populiariausias sprendimas kovai su blusomis buvo specialus tirpalas maudymui. Jo trūkumas – trumpas, apie 1–3 paras trunkantis, poveikis. Be to, jis neapsaugo nuo pakartotinio užsikrėtimo. Dabar priemonių arsenalas jau efektyvesnis. Prevencinę apsaugą nuo blusų įprastai apima ir purškiamos priemonės arba tabletės nuo išorinių bei vidinių parazitų, lašai ir antkakliai“, – pastebi pašnekovas.
Gyvūnui jau apsikrėtus blusomis, V.Sabūnas pataria naudoti purškiamas priemones namų aplinkai ir lašiukus gyvūnui, kurie veiktų ne tik suaugusias blusas, bet ir jų kiaušinėlius bei lervas ir taip apsaugotų gyvūną nuo pakartotinio užsikrėtimo namuose. Kaip pastebi pašnekovas, rinkoje galima rasti ir universalių – ne tik katėms ir šunims, bet ir šeškams skirtų – priemonių.
Įsigyjant šias priemones taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į jų veikimo laiką – rinktis apie 6–8 savaites veikiančias priemones, nes per tokį laiką suardomas blusos vystymosi ciklas ir nutraukiamas jų dauginimasis. Svarbu atsiminti, kad purškiamos priemonės įprastai naudojamos labai mažo svorio jaunikliams ir mažų veislių augintiniams.
