Šie metai – išskirtiniai visiems. Dėl pasaulį sukausčiusios koronaviruso pandemijos nukentėjo verslo sektorius. Todėl kalėdinis laikas – puikus metas kurti stebuklus ir paremti ne didžiuosius, o mažuosius gamintojus. Tiesa, jie patys kartais teigia nenorintys būti remiami – visų pirma nori būti įdomūs, svarbūs, saviti ir dėl to pastebėti.
Linkėdami naujų atradimų, siūlome susipažinti su Lietuvos kūrėjais, gamintojais ir atrasti idėjų kalėdinėms dovanoms – nebūtinai artimam žmogui, bet gal ir pačiam sau. Nors tai – tik nedidelė dalis, tačiau galbūt pažintis su jais įkvėps ne tik dovanoms, bet ir paskatins atrasti kitus Lietuvos kūrėjus?
- Rita Norvilaitė
Rita Norvilaitė kuria ir gyvena Šiauliuose. Saulės mieste gimsta ne tik sniego baltumo keramikos dirbiniai, tačiau ir Gražinos bei Gražvydo meilės istorijos.
Gražina ir Gražvydas – du stilizuoti žmogeliukai, kuriuos Rita „įtaiso“ ant puodelių, vazonų ir kitų savo dirbinių. Jie liečia vienas kitą, bučiuojasi ar tiesiog žvelgia.
„Jie atsirado neatsitiktinai, tai – iš mano asmeninės patirties“, – sako menininkė.
Iš molio Rita kuria jau trejus metus. Išsyk lipdymas buvo jos pomėgis, o dabar – jau pagrindinis darbas. R.Norvilaitė kuria įvairius indus, dažiausiai – puodelius.
„Manau, kad žmonės pamato mano gaminiuose jausmą. Kartais net sunku paaiškinti, iš kokių gilumų, iš kokių jausmų gimsta darbai. Žmonės vertina rankų darbą – aš tą jaučiu, pastebiu. Ir tai mus, kaip kūrėjus, džiugina. Dar labai pastebiu, kad kūrinį žmonės pamilsta per kūrėją“, – sako Rita.
- Lina Rokienė
„Žemės trupinys“ - taip pavadintas jonavietės Linos Rokienės kūrybos puslapis feisbuke. Linos darbai, tarp kurių daugiausia lėkštės – žavi savo spalvingumu.
„Kodėl „Žemės trupinys“? Negaliu paaiškinti. Pavadinimo ieškojau ilgai. Nenorėjau vieno žodžio, norėjau, kad būtų žodžių junginys. Kartą, bevedžiojant šunį, ir gimė šis pavadinimas. Žemė – nes kuriu iš molio, o antrasis žodis tiesiog atėjo į galvą“, – kalbėjo Lina.
Jonavietė gamina ne tik lėkštes, tačiau jų – daugiausia. Nes būtent lėkštės labiausiai patinka žmonėms, galbūt todėl, kad tai – kasdieniškiausias indas. Be to, jis gali tapti ir interjero akcentu: „Nuo pat pradžių mačiau, kad į lėkštes labiau krypsta žmonių akys.“
Lina dirba dar tik metus laiko – sako, kad iš pradžių nežinojusi, ar jos kūriniai sudomins pirkėjus. Regis, Linai pavyko, o jos kurtos lėkštės – taip pat viena iš kalėdinių dovanų idėjų.
- Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė
Klausantis Vilniuje gyvenančios Kristinos Kanišauskaitės-Šaltmerės, kažkodėl imi ne tik girdėti, tačiau ir matyti jos pasakojimą: krintančias snaiges ar prie židinio snaudžiantį katiną – taip pasijunti pravėręs Kristinos pasaulio duris.
„Kartą ėjau namo. Snigo. Krito tokios didelės snaigės. Staiga pamačiau fantastišką pastatą, greta – kopėtėlės, šalia augo erškėčiai. Ir ant visko snigo. Tą vaizdą nufotografavau. Iki šiol žmonės klausia: kur tokį Londono vaizdą radau?“ – sako Kristina ir kviečia Kalėdoms išsiųsti atviruką.
Nes rasti savo pašto dėžutėje kalėdinį atviruką kartu su ranka užrašytu linkėjimu yra nuostabus jausmas. Atvirukus Kristina kuria iš nuotraukų, kuriose užfiksuotos jos pasaulio akimirkos.
„Jie gimsta iš mano kasdienybės įkvėpimų“, – sako Kristina.
Atvirukų serijas ji spausdina, ir tada atvirlaiškiai jau pasiruošę pradėti savo kelionę. Tiesa, kartais žmonės klausia, kodėl nėra užrašytas ir šventinis sveikinimas? „Tačiau sveikinimą užrašykite patys, savo ranka“, – šypteli Kristina.
Dar viena Kristinos veikla – rankų darbo pledai. Tiesa, šioms Kalėdoms jų padovanoti nepavyks – Kristina tiesiog fiziškai nebespės numegzti. Tačiau pledų istorija yra graži, todėl norisi ją pasidalinti, o galbūt net pasiūlyti idėją švenčių laukimo vakarams?
Pledus Kristina gamina skiautiniu principu: „Paprastai jie siuvami siuvimo mašina, iš skirtingų skiaučių. Aš nemoku siūti, tai pagalvojau, kad galėčiau juos numegzti – iš mažų megztų kvadratėlių, o tada sujungti. Primezgu tų kvadratėlių kalną.“
Vieną pledą Kristina mezga kelis mėnesius, o jei jis didesnis – prireikia net trijų ar keturių mėnesių. Mat ši veikla – tik papildomas moters užsiėmimas. Būna, kad ir nespėja. Tada į pagalbą atskuba mama, sesuo ir močiutė – dirba visas moterų ketvertas.
„Kartą buvo toks įdomesnis užsakymas. Užsakė vyras savo katinui, po skyrybų gydydamas širdies žaizdas. Tąsyk, pamenu, man širdį suskaudo: galvoju, tiek darbo įdėta, ir katinui?! O paskui mačiau nuotraukas, kaip jie abu sodyboje tuo pledu dalindavosi, prie židinio. Buvo tokia garbė – pirmas mano pirkėjas vyras!
Labai didžiavausi ta istorija, kad ne tik vaikams, moterims, bet ir katinams tinka. Buvau net pagalvojusi, kad gal mano tikslinė auditorija yra gyvūnai?“ – juokėsi Kristina.
Susipažinti su Kristinos atvirukais ir pledais galite čia.
- Violetos Urbonavičienės šeimos verslas
Viena kauniečių šeima verslo ėmėsi tada, kai savo namams ieškojo sieninio laikrodžio. „Mes patys įsirenginėjome savo namus ir ieškojome laikrodžio. Tada tiesiog pamatėme, kad kas yra – mums per dideli, plastmasiniai.
Ir gimė mintis pasigaminti šiuolaikišką, minimalistinį laikrodį: neapkraunantį sienos, įkvėptą geometrinių formų, šiek tiek skandinaviško minimalizmo. Tačiau labiausiai norėjosi natūralumo“, – sakė Violeta Urbonavičienė, kartu su šeima įkūrusi laikrodžių gamybos įmonę „Decatoma“.
Violeta neslepia: šeimos verslas yra gerokai sunkesnis, nei kasdienis ėjimas į samdomą darbą: „Jei tau klientas parašo kad ir vėlai vakare – tu iš karto reaguoji. Saugome, stengiamės išlaikyti savo reputaciją, lankstumą.“
Laikrodžių dizainą kuria pati Violeta – ji turi meninį išsilavinimą, be to, daugybę metų teko dirbti reklamos srityje.
Mažiausias kauniečių šeimos gaminamas sieninis laikrodis – tik 12 cm diametro, o didžiausią, tikina, galintys pagaminti, kokio tik reikės. O jei norėsis – jo dizainą Violeta priderins ir prie namų interjero ar namuose esančių detalių. Pavyzdžiui, svetainės pagalvėlių rašto.
- Akademijos bendruomenės parduotuvė
Dar viena vieta dairytis kalėdinių dovanų – Kauno rajone esanti Akademijos bendruomenės parduotuvė „LOKALI: Made in Akademija“. Čia prekiaujama pačiais įvairiausiais dalykais – nuo džiovintų svirplių iki chalatų. Tik lapkričio mėnesį duris atvėrusios parduotuvės išskirtinumas – produkcija yra vienaip ar kitaip susijusi su vieta. Tai – ir vietos gyventojos kuriami atvirukai, ir didelės įmonės padažai, kurie parduotuvės lentynose atsidūrė todėl, kad jos vadovas gyvena Akademijoje.
Parduotuvė startavo, po savo stogu sutelkusi apie 40 verslininkų ar pavienių gamintojų, o prekių lentynose – įvairiausi maisto gaminiai, bižuterija, tekstilės ir odos gaminiai, gėlės, paveikslai, žaidimai ir kt.
Gautas pelnas skiriamas bendruomenės kultūriniams renginiams, edukacinėms ir socialinėms veikloms.
- Lina Grigalevičiūtė
Linos Grigalevičiūtės iš Kauno rajono kūrybos istorija prasidėjo nuo mažo angelo. Tada, nulipdžiusi jį, molio iš rankų taip ir nepaleido.
Išsyk, sako Lina, tai buvo labiau pramoga, tačiau kuo toliau, tuo laiko šiam pomėgiui moteris skirdavo daugiau. Tiesa, įvardinti tai, ką kuria Lina, sunku, mat jos darbai – įvairūs.
„Kuriu, kas man išeina, kas patinka. Mėgstu pelėdas, tad pradėjau kurti pelėdžiukus. Kodėl nenulipdžius jų? Yra ir indų, kur galima sudėti riešutus ar saldainius, tačiau labiau tai – interjero akcentai“, – sako Lina, kuri savo dirbiniais dažniausiai, kol nebuvo karantino, prekiaudavo mugėse.
