Eliza, biologė iš Florencijos, ilgai nesvarstė: „Kai kam mūsų sprendimas galėjo pasirodyti beprotiškas, bet mums jis atrodo išmintingas. Kūdikis gimė tuomet, kai nė vienas neturėjome darbo. Tai buvo tinkamas laikas, nes – žinau – jei būčiau ilgai svarsčiusi, vaiko mes neturėtume.“
O štai 40-metė Marija, prodiuserė iš Milano, vis dar laukia idealių sąlygų: „Visada norėjau kūdikio, bet tinkamo momento, kai abu būtume tvirtai nusprendę, kad jau laikas, dar nebuvo. Ir kuo toliau, tuo labiau bijau, kad susivėlinsiu.“
Taigi ar tikrai egzistuoja tinkamas momentas? Ir jei taip, kaip nuspręsti, kad tai jau TAS laikas?
„Kai moteris jaučia troškimą pagimdyti kūdikį, ji turėtų suprasti, kad tas kūdikis bus ne „jos“ – tai bus atskiras žmogus, unikali būtybė, kuri pati planuos savo gyvenimą, – tikina Milano universiteto psichologas Claudio Rise'as. Koncepcija, kurios laikosi psichologas, artima tibetietiškai meditacijai, per kurią medituojanti pora siekia „pagauti“ momentą – kūdikis iš savo pasaulio mato būsimuosius savo tėvus ir prašosi atvesdinamas į jų realybę.
Nėštumo metu pora fantazuoja, koks bus jų vaikas: „Jis turbūt turės mamos akis, bus toks protingas kaip abu tėvai ir verslus kaip jo senelis.“ Tokios fantazijos būdingos daugeliui. „Kai kūdikis gimsta, tėvai dažnai nusivilia, – sako psichologas Rise'as. – Juk jie savo vaiką idealizavo, stengėsi nuspėti jo išvaizdą, orientuodamiesi į savąją. Užuot fantazavę, jie turėtų pagalvoti, ar yra pasiruošę sukurti naują gyvybę, unikalią asmenybę, kuri turės savo paskirtį ir savo individualų kelią.“ Taigi, netgi tuomet, kai tėvai turi tarsi idealias sąlygas auginti vaikus, momentas jų atėjimui gali būti netinkamas.
Kartais moterims atrodo, kad būsimasis kūdikis – tarsi trūkstama dėlionės detalė jų idealiam gyvenimui, kuriame daugiau tarsi nieko nebetrūksta.
Kartais moterims atrodo, kad būsimasis kūdikis – tarsi trūkstama dėlionės detalė jų idealiam gyvenimui, kuriame daugiau tarsi nieko nebetrūksta. „Tuomet kūdikis tarsi tampa socialine ikona, kaip ir namas prie jūros ar naujas automobilis. Ir, deja, kaip ir tie materialūs objektai, laikui bėgant, gali prarasti savo vertę“ – įspėja psichoterapeutė Laura Calabresi.
Motinystė tuomet gali būti komplikuota – motina ima nebepakelti nemigos naktų ir vaiko rėkimo, ją slegia kaltės jausmas, kad ji nėra ideali mama. O paslaptis paprasta – ji dar nėra pasiruošusi tapti motina.
O kada ji tam pasiruošusi? Pasak specialistų, tada, kai nebebijo rimtų pokyčių, kuriuos atneš į jos saugų pasaulį vaiko gimimas – ir tai nuo amžiaus nepriklauso. Vienos motinystei subręsta labai anksti, kitos – labai vėlai. „Moterims, kurios gimdė labai jaunos, vaikas tampa asmeninio augimo palydovu, o moterys, kurios gimdė vėliau, gali pasinaudoti savo gyvenimiška patirtimi“, – tęsia L.Calabresi.
Kai kurių autorių teigimu, netgi tada, kai išorinės sąlygos visiškai nepalankios, itin stiprus noras tapti mama gali padėti nugalėti visas kliūtis. Kartais moteris džiaugiasi, kad neplanuotas kūdikis puikiai „suplanavo“ jų gyvenimą ir atėjo pačiu laiku, nors sužinojusios apie nėštumą, jos buvo ištiktos šoko.
O štai 3 klausimai, kurių reikia savęs paklausti planuojant nėštumą:
1. Ar mano sprendimui turi įtakos socialinis spaudimas?
Kartais moterys ryžtasi nėštumui beveik vien tik dėl aplinkos spaudimo, juk tėvai vis klausinėja, kada jos padovanos anūką, o vaikus auginančios draugės skatina neatsilikti. Dažnai tiesiog norima pagerinti savo įvaizdį („aš, jis, namas užmiestyje ir du vaikai“), nors tikrai nė viena sau to neprisipažintų...
2. Ar aš sugebėsiu priimti kūdikį tokį, koks jis bus, o ne savo fantazijų vaisių?
Ar tikrai įdėsite visas jėgas, kad jis harmoningai vystytųsi, nepaisant nieko? Nelauksite, kad jis atitiktų jūsų lūkesčius? Mylėsite jį besąlygiškai?
3. Ar galėsiu primiršti save ir skirti visą save jam?
Taip, bent jau pirmaisiais metais kūdikiui reikės beveik viso jūsų laiko ir energijos. Jam, o ne kitoms gyvenimiškoms problemoms.
Troškimas pagimdyti kūdikį sustiprėja po 30-ties. Artėjant 40-mečiui net pačios ramiausios moterys ima sielvartauti, kad jau turbūt nebespės į motinystės traukinį. Ar šis nerimas pagrįstas? Ogi ne!
Akušerė Verena Shmid drąsina: „Mūsų močiutės ir promočiutės paskutiniuosius savo vaikus gimdydavo iki pat menopauzės. Reikia atsiminti, kad gimdymas – pats natūraliausias gyvenimiškas procesas. Nėra ko nerimauti, nebent turite vaisingumo problemų.“ Tačiau dažniausiai moteris verčia nerimauti faktas, ne kad jos dar nepagimdė, o kad laikas bėga, o jos dar dar yra vienišos ir neturi partnerio.
