Indų ploviklis – tai paviršinio aktyvumo medžiagų, vadinamųjų PAM, tirpalas su priedais. PAM skatina teršalą atsikabinti nuo plaunamo paviršiaus. Atsižvelgiant į cheminę sudėtį ir veikimą tirpaluose PAM skirstomos į anijonines, nejonines, katijonines ir amfoterines.
Perskaitę indų ar orkaičių bei kepsninių plovimo priemonių sudėtines dalis pastebėsime, kad jų pagrindą sudaro anijoninės ir nejoninės, rečiau – amfoterinės paviršinio aktyvumo medžiagos. Taigi, kas šios medžiagos ir kokį „stebuklą“ jos padaro, kad indai tampa švarut švarutėliai ir blizga?
Anijoninės PAM plovimo priemonės atlieka ploviklio vaidmenį ir suteikia priemonei putas. Šiuo metu plačiausiai naudojamos anijoninės PAM yra natrio lauretsulfatas (SLES) ir alkilbenzensulfoninės rūgšties natrio druska (ABS).
SLES pagal savo sudėtyje esančios riebiosios dalies kilmę gali būti natūralus, gautas iš kokosų palmių aliejaus, arba sintetinis – gautas iš naftos produktų. Šiuo atveju gamintojas priemonės sudėtyje turi nurodyti SLES pareth (pareth parodo, kad žaliava gauta iš naftos produkto); SLES pareth labiau dirgina odą ir yra blogiau biologiškai skaidomas. Be to, sintetinės plovimo priemonės nėra linkusios natūraliai suirti, todėl kaupiasi mus supančioje aplinkoje.
 |
Ar kada nors susimąstėte, kas vyksta plaunant indus, kodėl jie tampa švarūs? Tai akimi nematomi, tačiau labai įdomūs procesai. PAM vandenyje formuoja miceles (1 pav.). Indų ploviklis su vandeniu (2-3 pav.) sudaro tirpalą, kuriame pasiskirsto paviršinio aktyvumo medžiagos (4 pav.). Pagal taisyklę „panašus tirpina panašius“ hidrofilinis komponentas tirpsta vandenyje, o hidrofobinis jungiasi su riebalų ir nešvarumų dalelėmis (5 pav.). Susidaro emulsija „aliejus vandenyje“, neleidžianti nešvarumams vėl nusėsti ant plaunamo paviršiaus ir taip teršalas nuplaunamas (6 pav.).
 |
Nepakankamai nuplautos ir patekusios į žarnyną PAM gali sutrikdyti virškinimo sistemos veiklą, paskatinti pilvo pūtimą, naikinti gerąsias bakterijas, dirginti skrandžio gleivinę. Todėl patartina indus skalauti po tekančio vandens srove ne trumpiau kaip pusę minutės.
Ar didesnė paviršinio aktyvumo medžiagų koncentracija valymo priemonėse daro jas efektyvesnes? O gal atvirkščiai – kuo didesnė PAM dalis ploviklyje, tuo didesnis pavojus sveikatai ir gamtai, į kurią patenka virtuvėje naudoti plovikliai?
Orkaičių bei kepsninių valymo priemonėse dažnai naudojami šarmai, skaidantys nešvarumus ir riebalus. Kai kuriuose produktuose šarmų koncentracija siekia net 15–30 proc. Tokia didelė koncentracija gali pažeisti rūgštų odos lipidinį sluoksnį, kurio pH svyruoja nuo 5,5 iki 6,0, ir suardyti natūralią odos mikroflorą. Sumažėjus lipidų sluoksniui, oda išsausėja, nes epidermyje padidėja drėgmės praradimas. Išsausėjusi oda yra neelastinga, šiurkšti.
Į daugumą priemonių yra pridėta antibakterinių komponentų, kuriais išnaikinami visi mikroorganizmai. Jie ardo ir šalina riebalus ne tik nuo paviršių, bet ir nuo odos. Taip sudaromos sąlygos blogosioms bakterijoms suklestėti, o natūrali mikroflora sunaikinama.
Dažniausiai organizmo alergines reakcijas sukelia plovikliuose esančios aromatinės medžiagos, kvapikliai, sintetinės PAM. Todėl patartina rinktis tokias plovimo priemones, kuriose būtų kuo mažiau sintetinių kvapiųjų medžiagų, minimali PAM koncentracija. Priemonės neturi sausinti mūsų odos ir naikinti natūralios mikrofloros.
Mokslininkai kaip vieną galimų išeičių siūlo rinktis naujosios kartos valiklius su gerosiomis bakterijomis – probiotikais. Šiuose valikliuose rezultatui pasiekti vietoj didelės chemikalų dzoės pasitelkiama mikrobiologija, o vietoj sintetinių cheminių medžiagų naudojami natūralūs ingredientai.
Tai leidžia sumažinti PAM dalį ploviklyje bei šarmų koncentraciją nuo 5 iki 10 kartų, lyginant su įprastais plovikliais, tačiau kartu ypač švariai išplauti indus. Mažesnė cheminių medžiagų koncentracija be to saugo nuo galimų alerginių reakcijų, rankų odos skilinėjimo ir pavojaus blogai nuplovus indus karštu vandeniu pavaišinti svečius, pavyzdžiui, salotomis su natrio lauretsulfatu.
