„Aš tikrai nemoku savęs reklamuoti, ne, ne, tikrai nemaldausiu jokių užsakymų“; „Darbas meistrą giria, net nežinau, kiek čia dabar man paimt, nemoku aš su tais pinigais, duokit, kiek negaila“. Pažįstama?
Šie ir panašūs teiginiai galėtų puikiausiai iliustruoti nevykusią savęs inscenizaciją arba dėmesio siekimą per tariamą savęs susimenkinimą. Lietuvoje vis dar yra priimta „save pardavinėjančius“ laikyti agresyviais, arogantiškais, gal net apgavikais, siekiančiais pasipelnyti, kuklumas čia vis dar yra suprantamas kaip aukščiausia gėrybė.
Ir vis tik – mes, nepriklausomai nuo to, ar esame aktyvūs socialinių tinklų vartotojai, viešai matomi nuomonės formuotojai, ramiai ir uždarai gyvenantys intravertai ar kasdien į darbą keliaujantys tarnautojai, esame savo paties ambasadoriai, nuo ryto iki vakaro save pardavinėjantys.
„Dėmesio kekšė“ ar sėkmingas prekinis ženklas?
Vieni žmonės mus žavi, kausto mūsų dėmesį, su jais malonu būti, kiti mus veikia atstumiančiai. Dažniausiai tai stengiamės paaiškinti tokiais teiginiais kaip: „nesutapo biolaukai“, „jis charizmatiškas“, „ji visiškai pilka ir neįdomi, jai tiesiog trūksta charizmos“, manydami, jog charizma, simpatiškas žmogaus būdas yra mums duota arba ne.
Bet ar išties yra taip ir „gimę be charizmos“ gyvenime bus pasmerkti „juodam darbui be jokios apčiuopiamos sėkmės“, o laimės kūdikiams viskas eisis kaip sviestu patepta, neįdedant beveik jokių pastangų?
