Iš tiesų šis klausimas yra kur kas sudėtingesnis nei manote. Pėdsakų sekimą sudaro trys etapai – suradimas, krypties nustatymas ir sekimas. Antrasis etapas yra gerokai sunkesnis už kitus du, nes priėjus pėdsakus sunku nuspręsti, kuria kryptimi žingsniavo žmogus. Juk tarp skirtingų žingsnių nėra praėjusi nei sekundė, todėl jų kvapas stipriai nesiskiria, tiesa?
Ne visai taip. Dar 1990 metais publikuotame Oslo universiteto tyrime aprašyti eksperimentai, kurių metu prie trajektorijos, kuria praėjo žmogus, šuo buvo privedamas 90 laipsnių kampu. Bandymai atlikti ant žolės ir ant asfalto. Ir daugeliu atveju šunys lengvai nustatė žmogaus ėjimo kryptį, net kai jis pabandė juos suklaidinti praeidamas atbulas.
Ar galite įsivaizduoti, kokia sudėtinga tai užduotis? Skirtumas tarp greta esančių pėdsakų kvapo yra labai mažas ir su laiku jis dar labiau sumažėja. Tačiau mokslininkai teigia, kad tai nėra taip jau keista – šunys galėtų pasakyti ir kuri pėdos dalis žemę palietė pirmiausiai. Taip yra todėl, kad jų uoslė yra neįtikėtinas įrankis.
Šuns smegenyse dominuoja už uoslę atsakingos sritys (kaip mūsų smegenyse dominuoja už regą atsakingi regionai). Šunų nosys turi 125-300 milijonų kvapo receptorių. Apskritai, šunų uoslė yra bent 40 kartų jautresnė nei žmonių, tačiau dar didesnį vaidmenį vaidina jų gebėjimas skirtingus kvapus interpretuoti.
Mokslininkai tuomet atliko analogiškus eksperimentus ir su dviračių paliktais pėdsakais, tačiau šunims atsekti jų kryptį buvo gerokai sunkiau. Taip yra dėl to, kad dviračio vėžios nėra segmentuotos kaip einančio žmogaus pėdsakai, todėl sunkiau izoliuoti skirtingas vietas palyginimui – tai nėra natūralu šunims, todėl reikia daugiau laiko.
Tiesa, šunys nėra stipriausios uoslės savininkai. Šis titulas greičiausiai atitektų lokiams. Baltųjų lokių patinai šimtus kilometrų seka poruotis pasiruošusias pateles, o rudieji lokiai užuodžia pastipusį gyvūną net už 30 km.
