Vienos taisyklės, kaip sudaromi turtingiausių žmonių sąrašai, nėra. Jie skiriasi priklausomai ne tik nuo šalių, bet ir sudarytojų: vieni vertina tik oficialiai valdomą nekilnojamąjį turtą, turimų įmonių akcijų vertę, banke laikomus pinigus ir t. t., kiti įsigudrina suskaičiuoti, kiek ir kam pinigų turtingas žmogus išleidžia, ne tik kiek jų turi.
Kaip susigaudyti turtingųjų sąrašų labirintuose, pataria DNB banko vyr. ekonomistė Jekaterina Rojaka.
– Turtingųjų sąraše skelbiama, kad žmogus valdo turto už milijoną, tačiau tai nereiškia, kad jis turi tiek grynųjų. Kas gi slypi po tais skaičiais?
– Šiurkščiai tariant, ta suma reiškia, kiek pinigų žmogus gautų pardavęs visus savo turtus. Pasaulio mastu labiausiai pripažįstami „Bloomberg“ ir „Forbes“ sudaromi turtingiausių žmonių sąrašai.
Pavyzdžiui, „Forbes“ pasaulio milijardierių sąrašą leidžia jau 30 metų. Pernai milijardierių buvo daugiausiai per visą istoriją – 1826. Šiemet jų gretos praretėjo – milijardinius turtus sukaupė tik 1810 žmonių (nei vienas lietuvis į sąrašą nepateko). Beje, 2016 m. reitinge yra 190 moterų. „Bloomberg“ į savo sąrašą atrenka 200 turtuolių – juos galima suskirstyti pagal amžių, profesiją, turto kilmę ir pan.
Skiriasi ir turto apskaičiavimo metodikos. Pavyzdžiui, „Bloomberg“ sudarydamas sąrašą atsižvelgia į tai, kaip greitai turtą galima parduoti už tą kainą, kurios jis vertas. Jeigu turtas yra nelikvidus ir pardavimas užtruktų, tokiu atveju valdomo turto vertė būtų mažinama 5 proc. „Forbes“ sąrašo sudarytojai to nedaro, bet jie daugiau dėmesio skiria įsiskolinimams. Apie įmonės įsiskolinimus galima sužinoti iš auditoriaus ataskaitų, apie asmenines žmogaus paimtas paskolas duomenų gauti sudėtingiau. Dažniausiai visuomenei prieinama informacija apie valdomą turtą (namus, prabangias jachtas ir pan.), bet ar šis turtas buvo įsigytas už nuosavas, ar skolintas lėšas – neskelbiama. Taigi, tuomet nebūtinai bus žinoma, kiek kas mėnesį sumokama įmokų bankui, oficialiai žmogus bus turto savininkas. Beje, dažnai pasitaiko, kad ir labai turtingi žmonės ima paskolas, nes tiesiog nenori įšaldyti savo turimų pinigų.
Lietuvoje sudarant turtingųjų sąrašą pagrindinis dėmesys kreipiamas į tai, kiek įmonė turi turto, kokia yra konkretaus žmogaus valdomų akcijų vertė. Labai dažnai yra sujungiami šeimos verslai, bet tokiu atveju pažymima, kad tai drauge su žmona, broliais ar pan. valdomas turtas. Tiesa, tada atskirti, kam kas priklauso, dažnai būna sudėtinga.
– Kaip tokių sąrašų sudarytojai suskaičiuoja, kiek ir ko žmogus turi? Juk nebūtinai viskas matoma plika akimi, o į svečius turbūt nekviečia...
Yra verslų, ypač susijusių su informacinėmis technologijomis, kur grynieji pinigai apskritai nenaudojami. Toks žmogus gali neturėti nė cento kišenėje, bet būti pasakiškai turtingas.
– Tikrai ne iš bankų! Tai daroma stebint: darbuotojui būna paskirta užduotis – stebėti, kiek, pavyzdžiui, konkretus turtuolis išleidžia aukcionuose, nes meno kūrinių irgi nesuskaičiuosi, juk niekas į namus neįleidžia ir nesako, kad vienas ar kitas meno kūrinys yra vertas milijono. Būtent „Forbes“ pernai pirmą kartą į vertinamą turtą įtraukė ir asmens turimas meno kolekcijas bei pagrindinius pomėgius.
Visgi kokią iš tiesų sumą turto turi žmogus, ko gero, žino tik jis pats ir jo asmeninis turto valdytojas. Juk sąrašų sudarytojai nepatenka, tarkim, į bankų seifus, o kas ten yra, tikrai viešai neskelbiama. Juolab sunku pasakyti, kokią sumą grynųjų turi žmogus ar kiek jo pinigų nusėdo užsienio bankuose. Tai puikiai rodo ir dėl „Panamos popierių“ kilęs skandalas. Be to, yra verslų, ypač susijusių su informacinėmis technologijomis, kur grynieji pinigai apskritai nenaudojami. Toks žmogus gali neturėti nė cento kišenėje, bet būti pasakiškai turtingas.
Beje, primygtinai rekomenduoju atkreipti dėmesį į datą, kada vienas ar kitas sąrašas buvo sudarytas. Kodėl tai svarbu? Pasaulis keičiasi labai greitai, taip pat kinta ir turto vertė. Pavyzdžiui, šių metų pradžia pasaulio rinkoje buvo nekokia, o tai reiškia, kad pagrindiniai milijardieriai iš pasaulio dešimtuko irgi daug prarado. Vadinasi, atitinkamai persirikiavo ir jų užimamos pozicijos turtingųjų sąraše. Tai vyksta beveik kasdien. Todėl sąrašų sudarinėtojai teikia informaciją realiu metu, kone kasdien perskaičiuodami, kiek milijardierius prarado ar uždirbo.
– Jeigu pasaulio ekonomika taip greitai keičiasi, ar tai reiškia, kad šiandien esantis pasaulio turtingųjų dešimtuke rytoj jau gali ten nebūti?
Laikoma, kad pirmos kartos žmonės pinigus uždirba, antros – jau gimsta turėdami pinigų ir toliau plėtoja verslus, stengiasi didinti turto vertę, o štai trečios kartos atstovai tą turtą iššvaisto.
– Itin retai pasitaiko, kad kas nors iškristų iš dešimtuko į sąrašo galą. Bet jeigu jau taip nutiktų, labai didelė tikimybė, kad būtų apskritai iš ten išstumtas. Pastebėta, kad dažniausiai iš tokio sąrašo netikėtai gali iškristi trečios kartos atstovai. Kodėl? Laikoma, kad pirmos kartos žmonės pinigus uždirba, antros – jau gimsta turėdami pinigų ir toliau plėtoja verslus, stengiasi didinti turto vertę, o štai trečios kartos atstovai tą turtą iššvaisto. Tokių pavyzdžių tikrai nemažai.
Lietuvoje yra gana išskirtinė situacija šiuo atžvilgiu, nes mūsų turtingi verslininkai neturi tų ilgamečių tradicijų. Lietuvoje turtuolių sąrašai apskritai sudaromi ne taip seniai, nes anksčiau nebuvo privaloma teikti deklaracijų, o dabar tai daro bemaž visi.
Visgi, esu įsitikinusi, tuose sąrašuose turbūt figūruoja irgi ne visi tikrieji turtuoliai. Yra tokių, kurie nesiskelbia, nelabai nori eiti į viešumą, – tai labai natūralu. Mes paprastai matome tuos, kurie užsiima savo įvaizdžio kūrimu, pristato save kaip elitą ar turtingesnę klasę, bet tai priimtina tikrai ne visiems. Kai kurie pasitraukia į šešėlį ir veikia tarsi „pilkieji kardinolai“.
– Ar turtuoliai neprieštarauja, kad apie juos būtų viešai skelbiama?
– Kartą uždaviau šį klausimą tokį sąrašą sudariusiam vienam Lietuvoje leidžiamo leidinio redaktoriui ir išgirdau, kad redakcija pretenzijų tikrai nesulaukia. Bent jau iš pagrindinių verslininkų, kurie puikuojasi sąrašo viršūnėje. Tačiau kartais sulaukia nuostabos iš žmonių, net nesitikėjusių, kad yra vertinami ir patenka tarp šalies turtingųjų. Mažiau žinomiems verslininkams kartais būna didelė staigmena, kad jie apskritai pateko į tokį sąrašą, nes niekur nesiskelbia, o čia parodomi „visame gražume“.
– Sutikite, toks sąrašas – tarsi gidas ieškantiems turtingos antrosios pusės ar darbo. Vardas, pavardė, valdomos įmonės ir turto vertė... Ne vienas pagalvotų: „Kodėl gi pas jį neįsidarbinus?“
– Paprastai praktika yra tokia, kad turtingi žmonės turi ne vieną verslą. Jie dalyvauja valdybų arba stebėtojų tarybų veiklose, bet aktyviai plėtoti visų verslų tikrai neįmanoma. Tarp turtingųjų yra nemažai investuotojų – jie nebūtinai yra savo verslo įkūrėjai, tad jeigu eisite dirbti į įmonę, priklausančią tokiam žmogui, nebūtinai jį ten sutiksite. Jis, tarkim, šalia banko gali turėti ir farmacijos bendrovę, todėl nei vienur, nei kitur dažnai nesilankys ir aktyviai nedalyvaus veikloje.
Lietuvos turtuolių sąraše galima rasti išimčių iš taisyklių, nes jame esantieji patys dirba savo versluose. Tad galimybės susidurti akis į akį darbe nereikėtų atmesti. Net aštuoni iš Lietuvos turtuolių dešimtuko gyvena Vilniuje, todėl juos tikrai galite sutikti, tik... nebūtinai atpažinsite.
Beje, iš sudaromų turtingųjų sąrašų matome, kad daugiausia turto žmonės sukaupia iš nekilnojamojo turto ir pramonės. Neatsilieka ir stambieji ūkininkai, tad ir į juos nenumokite ranka. Įdomioji statistika: Antanas – dažniausias turtingo vyro vardas, vidutinis amžius – 55 metai.
– Kur gyvena daugiausia turtingų žmonių?
– Europoje jų nėra tiek daug. Didžiausia milijardierių koncentracija yra JAV (Niujorke, Los Andžele), Maskvoje, Honkonge ir Londone. Ta koncentracija nustatoma ne pagal milijardierių valdomus turtus, o tai, kiek milijardierių tenka vienam šalies gyventojui.
Iš esmės turtingiausiųjų pasiskirstymas pasaulyje neturi nieko bendra su turtingiausiomis šalimis laikomomis Liuksemburgu, Norvegija ar Šveicarija, nes toli gražu ne visos turtingos valstybės yra palankios gyventi, pirmiausia – dėl didelių mokesčių.
Tarp turtingųjų dažniausiai patenka įmonių įkūrėjai ir savininkai, investuotojai, bet pasitaiko ir samdomą darbą dirbančių vadovų. Tarkim, farmacijos ar bankų sektoriuose Baltijos šalyse samdomų vadovų uždarbis nelabai skiriasi nuo Rytų ir Centrinės Europos.
– Ar santuoka su tokiu žmogumi reiškia, kad būsi aprūpintas iki gyvenimo pabaigos?
– Praktika, kurią mes žinome iš „Forbes“ ar „Bloomberg“ sudaromų sąrašų, rodo, kad paprastai yra pasirašomos ikivedybinės sutartys. Jų sąlygos nėra viešai prieinamos ir dažniausiai informacija atskleidžiama jau įvykus skyryboms. Užsienyje, kur yra paveldėjimo tradicijų, ypač kai turtą valdo ne pirma karta, esama tvirtų papročių ir saugiklių, užtikrinančių, kad po skyrybų turtas nebūtų prarandamas.
Pasirašyti ikivedybines sutartis pamažu darosi įprasta ir Lietuvoje, nors mūsų ekonomikos istorija dar nėra tokia ilga kaip Vakarų pasaulio šalių. Pas mus, galima sakyti, dar tik antroji karta įžengia į pilnametystę ir nėra ilgalaikių tradicijų, bet jos neabejotinai susiformuos laikui bėgant. Beje, Lietuvoje nėra karališkųjų šeimų ar labai turtingų paveldėtojų, kur santuoka sudaroma neretai pagal socialinius luomus. Nors sakoma, kad santuokos iš išskaičiavimo yra patvariausios, tik išskaičiavimas turi būti teisingas, pas mus tuokiantis lemiamas dalykas visgi yra meilė.
