Paklausti, koks augalas jiems asocijuojasi su Kalėdomis, kone visi kalbinti Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Kaune darbuotojai pirmu numeriu paminėjo eglutę. O štai dėl kitų kalėdinių augalų nuomonės gerokai išsiskyrė – nuo amalo, bugienio ir plokštenio iki kalninės pušies ir net levandos, rašoma pranešime spaudai.
Tad kuo kvepia ir kokiomis spalvomis skleidžiasi botanikos sodo specialistų Kalėdos?
Kalėdų ramybės kvapas
Linkite savo namams jaukių ir ramių švenčių? Tuomet levanda – kaip tik jums.
„Naudodami šį vaistinį, aromatinį, prieskoninį augalą, harmonizuojame savo fizinę ir dvasinę sveikatą, suaktyviname virškinimą, pageriname nuotaiką, o šventiniams patiekalams suteikiame originalų ir nepakartojamą skonį bei kvapą,“ – sako Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Mokslo skyriaus Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus vedėja, prof. habil. dr. Ona Ragažinskienė.
Tikroji levanda (Lavandula angustifolia Mill.) – tai notrelinių (Lamiaceae Martinov) šeimos daugiametis puskrūmis, kurio vaistinei žaliavai ruošiami žiedai (Lavandulae flos) ir iš jų išgaunamas eterinis aliejus (Lavandulae aetheroleum).
Kaip pastebi profesorė, tikroji levanda nuo seno vertinama dėl migdomųjų ir raminamųjų savybių. Jų biologiškai veikliosios medžiagos pasižymi antiseptiniu, antibakteriniu ir raminamuoju poveikiais. Tyrimais įrodyta, kad levandų kvapas slopina nervinį stresą ir yra veiksminga priemonė depresijai, nerimo sindromui bei galvos skausmams gydyti. Levandų žiedų preparatai vartojami per burną yra veiksmingi virškinimo sutrikimams šalinti, astmai gydyti; išoriškai – nuo vabzdžių įgėlimo. O levandų gydomosios vonios veikia raminamai miegą, odą ir reumato skausmus.
Šiuo prieskoniniu augalu galite pagardinti ir kalėdinius patiekalus, tiesa, levandų žiedai ir lapai yra karstelėjusio skonio, todėl patariama kulinarijoje juos naudoti mišinyje su kitais aromatiniais augalais (čiobreliais, mėtomis, melisomis bei šalavijais). Italijos, Ispanijos, pietų Prancūzijos gurmanai levandomis skanina salotas, padažus, grybų, daržovių ir žuvies sriubas, karštus daržovių patiekalus, keptą ir troškintą avieną. Levandų žiedų dedama rauginant obuolius. Žuvų rūkymo proceso metu ant degančių pjuvenų naudojamas levandų žiedų ir kadagių vaisių mišinys.
Galingos ir aromatinės šio augalo savybės: levandų eterinis aliejus naudojamas patalpų aromatizavimui, įvairių gėrimų gamyboje, farmacijos, parfumerijos ir kosmetikos, chemijos pramonėje. Literatūroje nurodoma, kad pasaulyje kasmet gaunama apie 350 t levandų žiedų eterinio aliejaus.
Be to, tikroji levanda – ir insekticidinis augalas: levandų eterinis aliejus naudojamas sandėliavimo patalpų fumigacijai (kenkėjų naikinimui).
Kalėdines puošmenas išsiaugina pats
„Man, kaip ir daugeliui, su Kalėdomis asocijuojasi eglė. Tačiau dėl praktiškumo puošiame kėnį,“ – pasakoja VDU Botanikos sodo medelyno vadovas Saulius Galvanauskas.
Kodėl kėnis? Nes jis labai panašus į eglę, visą šventinį laikotarpį skleidžia daug intensyvesnį sakų kvapą, o po švenčių, nupuošiant, nebarsto spyglių.
„Pastaruosius šešerius metus puošėme kalninę pušį. Ji taip pat maloniai kvepia, o spygliai tvirtai laikosi ant šakų net pasibaigus šventėms. Galima sakyti, kad pušis atrodo visai kitaip nei eglė, tačiau atėję svečiai mano, kad papuošta būtent eglė ir labai nustemba sužinoję, kad tai pušis. O smagiausia yra tai, kad medelius Kalėdoms užsiauginu pats. Kasmet pasėju kokių nors medelių ir jau po kelerių metų turiu iš ko pasirinkti,“ – dalijasi savo patirtimi S.Galvanauskas.
Šalia miško kvapo – ryškūs plokštenio žiedai
„Man kalėdinis augalas iš vaikystės – tai eglutė, kurią tėtis parnešdavo iš miško kūčių išvakarėse, ir kurią mes, vaikai, puošdavome. O šalia jos – paprastai per Kalėdas pražystantis kaktusas plokštenis,“ – sako botanikas, vyresn. botaninių kolekcijų kuratorius Kęstutis Obelevičius.
Įvairūs plokšteniai Lietuvoje jau seniai vadinami kalėdiniais kaktusais: dažniausiai tai būna tikrojo (Schlumbergera truncata), brazilinio (Schlumbergera russelliana) arba kalėdinio (Schlumbergera × buckleyi ) plokštenių hibridai ar veislės.
Įdomu tai, kad tikrasis plokštenis Europoje buvo pradėtas auginti 1818 m., po kelių dešimtmečių, 1839-aisiais, buvo atsivežtas pirmasis brazilinis plokštenis, o 1852 m. Anglijoje buvo užregistruotas W.Buckley sukurtas pirmasis šių dviejų plokštenių hibridas – kalėdinis plokštenis. Po beveik dešimtmečio jau buvo sukurta daugybė veislių įvairiausių spalvų žiedais.
Nors kalėdinis ir tikrasis plokšteniai neretai painiojami tarpusavyje, juos nesunku atskirti. Tikrojo plokštenio, skirtingai nei kalėdinio, nareliai („lapeliai“) smailiai dantyti ir žydi jis paprastai keletu savaičių anksčiau, rudens pabaigoje, todėl JAV neretai dar vadinamas
„padėkos dienos kaktusu“.
Dar viena įdomybė, kad plokšteniai yra miško kaktusai: natūraliai jie auga ne dykumose ar pusdykumėse, bet Brazilijos pietrytinėje pakrantėje esančiuose miškuose, prisitvirtinę ant uolienų ar patogiai įsitaisę medžiuose, kaip epifitiniai augalai.
Paslaptingasis žiemą žaliuojantis amalas
Tuo tarpu VDU Botanikos sodo oranžerijos vadovė Renata Čanovienė sako, kad tarp kalėdinių augalų neabejotina garbinga vieta tenka amalui.
Paprastasis amalas (Viscum album L.) Lietuvoje dar kartais vadinamas laumės šluota.
Tai visžalis, dvinamis, pusiau parazitinis, gelsvai žalios spalvos, rutulio formos puskrūmis, įsitaisantis ant medžių šakų ir savo šaknelėmis (haustorijomis), giliai įsiskverbusiomis į medžio šeimininko medieną, siurbiantis iš jo mineralines medžiagas.
Nuo seno per žiemą žaliuojantys amalai buvo laikomi meilės, vaisingumo, sėkmės ir turtingo gyvenimo simboliu. Dar 16 a. Anglijoje po amalu pradėjo bučiuotis mylimieji ir ši dažniausiai per Kalėdas puoselėjama tradicija išlikusi iki šių dienų.
„Lietuvoje amalai labiausiai paplitę pietvakariniuose ir vidurio Lietuvos regionuose. Tai lėtai augantis ir iki 30 metų išgyvenantis augalas, dažniausiai aptinkamas ant liepų, tuopų, gluosnių, klevų ar obelų. Amalai subrandina netikras uogas, kurias mėgsta paukščiai. Įdomu tai, kad šios uogos turi lipnios it klijai medžiagos, kuri padeda paukščių išplatintoms sėkloms tvirtai prilipti prie medžio šakų, kur, vėliau išleidus šakneles, įsitvirtina jaunas amaliukas“, – pasakoja R.Čanovienė.
Natūrali kalėdinė dekoracija
Viena gražiausių natūralių kalėdinių dekoracijų VDU Botanikos sodo direktoriui Nerijui Jurkoniui – storais, sodrių spalvų lapais ir ryškiomis uogomis pasipuošęs dygialapis bugienis.
Nors bugieniai nėra itin populiarus augalas Lietuvoje, tačiau vien VDU Botanikos sodo dendrokolekcijoje galima pamatyti ne vieną jų rūšį bei veislę: pavyzdžiui, iš 1997 m. Drezdeno technologinio universiteto botanikos sodo gautų sėklų išauginą dygialapį bugienį arba iš 1999 m. Latvijos Kalsnavos arboretumo gautų sėklų išaugintą virgininį bugienį. Taip pat visžalį, geltonus vaisius vedantį dygialapį bugienį 'Bacciflava'.
Norintiems šią gyvą kalėdinę puošmeną užsiauginti savo kieme, reikėtų skirti saulėtą vietą (puikiai tinka ir tvenkinio pakrantės), be užgožiančių kitų augalų, paliekant plotą augalui plėstis. Ir apsišarvuoti kantrybe: nors šiltesnio klimato šalyse dygialapiai bugieniai gali išaugti iki kelis metrus siekiančių milžinų, Lietuvoje jie auga lėtai, išlieka mažesni, yra jautrūs atšiaurioms žiemoms.
