Menininkas negali sudėti visų minčių į vieną darbą
Vienas šių metų dalyvių Kęstutis Krasauskas yra garsus Panevėžio skulptorius, paskutinį kartą parodoje dalyvavęs daugiau nei prieš dešimtmetį, o štai šiais metais savo darbu siekė parodyti, kad lankytojai į prakartėlę pažvelgtų iš kiek kitokios perspektyvos.
„Prakartėlės gamybai buvo naudojama Panevėžyje ypatingai mėgiama akmens keramika. Buvo mintis, kad darbas gali būti ne tik kaip statulėlė, erdvinė figūra, bet ir reljefo formos. Prakartėlė gali būti montuojama į sieną ar net pakabinama, taip pat atspari klimato pokyčiams“, – apie darbo idėją kalba menininkas.
Vyras tikina, kad dažniausiai skulptoriaus naudojama medžiaga yra molis, padedanti menininkui pasigaminti darbo modelį, kad būtų paprasčiau perteikti norimą idėją.
„Molis yra ypatinga medžiaga, kurią gali panaudoti įvairiai: tu gali nulipdyti ir aplieti bronza arba glazūruoti ir išdegti – tai bus keramika. Bet juk molis tai tas pats, tačiau pateikimas skiriasi. Tad visada pravartu turėti modelį“, – kalba skulptorius.
Kęstutis neslepia, jog svarbiausias jo kaip menininko tikslas – išpildyti kilusią idėją. Tai buvo svarbu ir šiemet.
Menininkas, kaskart rengdamas naują darbą, semiasi idėjų iš ankstesniųjų, juk jis visada turi neišsakytų minčių ir idėjų. Viską pasakyti viename kūrinyje – neįmanoma.
„Buvo svarbu perteikti darbą reljefo formos, parodyti prakartėlę kaip paveikslą. Žiūrint iš priekio į piešinį gali atrodyti, kad figūros yra iškilusios, netgi atsiradusi perspektyva. Tai yra didžiausias įdomumas skulptoriams, kaip reljefo pagalba galima išgauti erdvę“, – pasakoja Kęstutis Krasauskas.
Skulptorius teigia, kad dirbdamas jis kaip menininkas niekada nesusimąstydavo apie projekto, kurį rengia, stilių. Pasak jo, skulptoriui tai turi rūpėti mažiausiai.
„Skulptūra skulptoriui yra kaip poetui kalbėjimas žodžiu, muzikantui – melodija, o skulptūra – kalbėjimas vaizdu: formomis, šešėliais. Mano siekis – skulptūra turi būti nenuobodi, kad į ją būtų įdomu žiūrėti bet kuriuo apšvietimu. Stilius formuojasi skulptoriui jau gaminant darbus, bet kurti darbus pagal tam tikrą stilių – aš niekada apie tai negalvoju“, – tvirtina Kęstutis.
Kūrėjas teigia, jog simpoziumuose jam pavyksta atrasti darbų, kurie jį žavi. Tačiau jis tikina, kad tai tikrai nereiškia, kad darbas sukels didžiulę simpatiją visam stiliui.
„Kai būnu simpoziumuose Italijoje, mane labai žavi Art deco stiliaus lentynėlė, tačiau tai neįrodo, jog man labai patinka Art deco stilistika“, – teigia skulptorius.
Menininkas pasakoja, kad idėja kurti prakartėlę kilo visai netikėtai, iš ankstesnių projektų. Jis teigia, jog svarbu atskirti, kiek laiko užtrunka sukurti ir pagaminti prakartėlę, nes tai yra du skirtingi dalykai.
„Šį kartą kūrybinis procesas truko ilgai, nes panašia kompozicija esu kūręs Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios bronzines duris. Tai prakartėlė–replika.
Menininkas, kaskart rengdamas naują darbą, semiasi idėjų iš ankstesniųjų, juk jis visada turi neišsakytų minčių ir idėjų. Viską pasakyti viename kūrinyje – neįmanoma“, – tvirtina skulptorius K.Krasauskas, kuris prakartėlės reljefo formai išgauti skyrė pusantro mėnesio.
Pagrindinė idėja – atvaizduoti lietuviškumą
Dar viena parodos dalyvė keramikos mokytoja Jovita Paukštytė iš Utenos, kuri savo darbe stengėsi atvaizduoti lietuviškas tradicijas: pagrindinė naudojama medžiaga – natūralus lietuviškas molis.
„Aš kažkada esu laimėjusi orginaliausios prakartėlės konkursą, buvo daug įdėta darbo. O štai dirbant su moliu reikia nemažai laiko jį tinkamai paruošti“, – teigia mokytoja.
J.Paukštytė pasakoja, kad šiais metais savo darbe ji stengiasi pavaizduoti visa tai, kas svarbu krikščioniui, kuris laukia Jėzaus gimimo.
„Savo darbe vaizdavau eglutės formos prakartėlę, nes tai įprasta mums: kasmet mes ją puošiame, adventas dažnai siejamas su kalėdiniu laikotarpiu, taip pat Jėzaus Kristaus gimimas. Šie simboliai tarpusavyje susiję“, – apie pasirinktą modelį pasakoja ji.
Kai pažvelgiu aplink, tai žmonės savo darbus stengiasi perkrauti detalėmis: ryškios spalvos, daugybė figūrų, gal net per daug dekoracijų.
Moteris teigia, jog jai buvo kilusi idėja kurti šimtmečio eglutę ir ją tapatinti su kalėdiniu laikotarpiu, tačiau keletas smulkmenų šią idėją pakeitė.
„Kai pažvelgiu aplink, tai žmonės savo darbus stengiasi perkrauti detalėmis: ryškios spalvos, daugybė figūrų, gal net per daug dekoracijų. O aš norėjau savo darbe pavaizduoti lietuvišką eglutę su mūsų sniegu (naudojau baltą glazūrą), stengiausi nenaudoti ryškių spalvų. Išskyrus paukštelius – prakartėlėje nėra jokių kitų dekoracijų“, – kalba J.Paukštytė.
Pasak keramikos mokytojos, šiais metais į konkursą ji buvo pakviesta dviem savaitėms prieš jam prasidedant, todėl turėjo išties paskubėti.
„Modelis džiūsta apie savaitę, tai laiko turėjau pakankamai mažai. Per vieną savaitę turėjau jį degti, glazūruoti, tada vėl degti, kad per šį laiką jis būtų baigtas“, – pasakoja keramikos mokytoja Jovita.
Beje, pernai lietuviai nustebino pasaulį – Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) „LinkMenų fabrikas“ ir partneriai sukūrė mažiausią pasaulyje nano-prakartėlę, kuri telpa adatos skylutėje. Trečdalio milimetro dydžio kompozicija yra tiksli Vilniaus Katedros aikštėje įsikūrusios prakartėlės kopija: visos figūros yra sumažintos 10 000 kartų.
O čia dar vaizdelis, kuriuo dalinasi Facebook vartotojai. Kitokia prakartėlės versija:
