Kaip Odinas virto šv. Mikalojumi
Kalėdų Senelio legenda mūsų kultūroje atsirado toli gražu ne per vieną dieną. Ji lyg dėlionė dėliota iš įvairių detalių ištisus šimtmečius. Kai pasaulyje dar nebuvo visuotinai švenčiama krikščioniška šventė – Kalėdos, daugelis tautų turėjo savų progų švęsti ir personažų, kurie linksmindavo ir dalydavo dovanas.
Kaip pastebi kultūros tyrinėtojai, Kalėdų Senelio įvaizdyje galima aptikti įvairiausių tautų mitologijos pėdsakų. Tarkime, germanų mitologijoje buvo populiarus pasakojimas apie dievą Odiną (arba Votaną), kuris kasmet per žiemos saulėgrįžą drauge su kitais dievais ir į jo dangišką globą patekusiais žuvusiais kariais atidundėdavo medžioti.
Tą dieną vaikai pridėdavo į batus šiaudų, morkų, cukraus ir pastatydavo prie kamino, kad Odinas, prieš grįždamas atgal į karaliją, turėtų kuo pašerti savo skraidantį žirgą Sleipnirą. Odinas už pašarą žirgui atsidėkodavo dovanomis – batuose vaikams palikdavo įvairių skanėstų.
Įsigalėjus krikščioniškoms tradicijoms, Odino ir kitų personažų legendos persipynė su pasakojimu apie šv. Mikalojų iš Miros (senovės miesto Turkijos teritorijoje). Jis buvo vyskupas, garsėjęs tuo, kad slapčia vargšams palikdavo pinigų, maisto ar kitokių dovanų. Dabar šv. Mikalojus laikomas jūreivių, pirklių, lankininkų, vaikų, prostitučių, vaistininkų, advokatų, lombardo savininkų, kalinių globėju.
Beje, pagal šv. Mikalojaus įvaizdį apsirengęs Kalėdų Senelis nė iš tolo nebuvo panašus į tą, kuris šiandien linksmina vaikus. Jis vilkėjo vyskupiškais drabužiais, ant galvos vietoj linksmos kepurės su kutu dėvėjo mitrą su auksiniu kryžiumi. Tiesa, daugelis tautų šį įvaizdį interpretavo savaip. Pavyzdžiui, mūsų protėvius lankė Kalėda.
Liaudies dainose jis buvo apdainuojamas kaip svečias, atidardąs šyvų žirgų kinkiniu iš tolimos šalies ir atvežąs lašinių, dešrų, o vaikams riešutų. Iš tiesų Kalėda tapdavo kuris nors kaimo vyras. Išsivertęs išvirkščiąja puse kailinius ir susijuosęs juos rankšluosčiu ar pančiu, eidavo per kiemus ir šeimininkams linkėdavo gero derliaus, šokdavo su vaikais ratelį ir vaišindavo juos riešutais.
Kuo čia dėta „Coca Cola“?
Kaip nutiko taip, kad santūrusis šv. Mikalojus vyskupiška apranga tapo linksmu dručkiu ryškiaspalviu kostiumu? Šiuo klausimu savo svarų žodį tarė visagalė reklama. Ir ne bet kokia, bet pristatanti vieną žinomiausių prekių ženklų „Coca Cola“.
Beje, amerikietiškasis Santa Klausas, dabar pažįstamas ir pripažįstamas visame pasaulyje kaip kalėdinių dovanų dalytojas, atsirado XVIII a. pabaigoje. Jo idėją į Ameriką atvežė emigrantai iš Olandijos. Iš Naujojo Amsterdamo kolonijos Niujorke ji paplito po visą Ameriką. Tik amerikiečiai patobulino ją savaip.
Taip pat skaitykite: Kalėdų Senelis. Kaip šį personažą pateikti vaikams?
Taip olandiškasis Sinterklaasas (tai Sint Nikolaaso (šv. Mikalojaus) trumpinys) tapo Santa Klausu. Pasikeitė ir jo apranga. Naujasis Kalėdų simbolis pasipuošė ryškiaspalviu kostiumu, o vyskupišką mitrą pakeitė valiūkiška kepurė. Vienu svarbiausių šiuolaikinio Santa Klauso kūrėjų tapo iš Vokietijos kilęs amerikietis karikatūristas ir animatorius Thomas Nastas. 1881 metais populiariame žurnale „Harper‘s Weekly“ buvo išspausdinti jo sukurti naujoviško Santa Klauso piešinėliai. Ir su kiekvienais metais jie vis mažiau panėšėjo į šv. Mikalojų.
1931 metais į Santą Klausą nusitaikė kompanija „Coca Cola“. Jis tapo kompanijos reklamos veidu. Tad nenuostabu, kad naujojo jo įvaizdžio kūrėjas iliustratorius Haddonas Sundblomas Santą Klausą papuošė raudonai baltu apdaru – privalėjo gražiai derėti su „Coca Colos“ logotipu.
Beje, pasakojama, kad dailininkas pirmąjį reklaminį Santa Klauso portretą sukūrė pagal savo kaimyno, linksmuolio dručkio prekybininko, atvaizdą. Tik šiek tiek pailgino barzdą, padidino liemens apimtį, veidą labiau išvagojo raukšlėmis. Ši „Coca Colos“ reklama sulaukė neregėto populiarumo. Taip gimė šiuolaikinio Kalėdų Senelio legenda.
Profesionalas su universitetiniu išsilavinimu
Kalbant apie šiuolaikinius Kalėdų Senelius, reikėtų pasakyti, kad jie ne kokie diletantai. Daugelis baigę specialias Kalėdų Senelių mokyklas ar universitetus. Taip, yra ir tokių! Į mokslus kasmet suguža daugybė linksmų romantiškų vyrukų. Ten jie išmoksta visokių gudrybių, kaip kurti nuostabius, tegul ir simbolinius, Kalėdų stebuklus. Seneliu gali tapti toli gražu ne kiekvienas. Įvairiais testais komisija patikrina, ar žmogus tinkamas atstovauti garbingam Kalėdų Senelio vardui.
Idėja į savo parduotuvę vilioti pirkėjus pasitelkus į pagalbą Kalėdų Senį ir būrį elfų į galvą šovė verslininkui Jamesui Edgarui iš JAV dar 1890 metais.
Pirmoji pasaulyje – Charleso W. Howardo Kalėdų Senelių mokykla buvo įkurta JAV Mičigano valstijoje, Midlande, dar 1937 metais. Ji veikia iki šiol. Be šios, yra dar kelios tarptautinės mokyklos bei universitetai, kuriuose paruošiami šimtai profesionalių dovanų dalytojų. Baigę mokslus jie buriasi į įvairias asociacijas.
Diplomuotieji Kalėdų Seneliai renkasi į suvažiavimus, įvairius paradus, rengia labdaringas akcijas. Netgi organizuojami metų Kalėdų Senelio rinkimai. Žinoma, turi jie ir rimtų pareigų. Pagrindinė diplomuotų Kalėdų Senelių misija bendrauti su vaikais, išklausyti jų norus, dalyti dovanas.
Prasidedant kalėdinių dovanų pirkimo karštinei, šie linksmi vyrukai taip pat darbuojasi įvairiuose dideliuose prekybos centruose, renginiuose. Beje, šis komercinis triukas toli gražu ne mūsų dienų išradimas. Tradicija gyvuoja jau daugiau kaip šimtą metų. Idėja į savo parduotuvę vilioti pirkėjus pasitelkus į pagalbą Kalėdų Senį ir būrį elfų į galvą šovė verslininkui Jamesui Edgarui iš JAV dar 1890 metais. Šis sumanymas atnešė tokį pelną, kad netrukus Kalėdų Senius ėmė samdytis daugelis žaislų parduotuvių, prekybos centrų.
Kalėdų Senelio paslaptys mokslininkų akimis
Žilabarzdis kalėdinių dovanų dalytojas yra tokia reikšminga figūra, kad juo susidomėjo netgi mokslininkai. Jie jau ne kartą svarstė ir skaičiavo, kaip greitai Kalėdų Senelis turėtų švilpti savo rogėmis, kad vos per vieną parą spėtų aplankyti visus vaikus.
Štai mokslininkas Larry Silverbergas iš Šiaurės Karolinos universiteto apskaičiavo, kad Kalėdų Senelis turi išdalyti dovanas maždaug 200 milijonų vaikų, kurie švenčia krikščioniškas Kalėdas. Vidutiniškai vienai šeimai tenka 2,67 vaikų, vadinasi, jam reikia aplankyti maždaug 75 mln. būstų daugiau nei 500 mln. kvadratinių kilometrų plote.
Jei tokį darbą jis norėtų nudirbti vos per vieną parą, rogėmis turėtų skrieti daugiau kaip 8 mln. kilometrų per valandą greičiu. Beje, vienas „The Telegraph“ žurnalistas T. Chiversas apskaičiavo, ir kokį svorį turėtų tempti Senelio rogės, kad visiems pasaulio vaikams užtektų dovanų. Kaip atskaitos tašką žurnalistas pasirinko žaislą transformerį.
Jei vidutiniškai tokio dydžio žaislas būtų skirtas kiekvienam vaikui, jų pripildytos rogės svertų per 460 tūkstančių tonų. Be jokios abejonės, jei Kalėdų Senelis vadovautųsi įprastais fizikos dėsniais, įgyvendinti tokią dovanų teikimo misiją būtų neįmanoma. Bet visi juk žinome, kad legendoms fizikos dėsniai negalioja.
Tiesa, profesorius L. Silverbergas priduria, kad galima šiai stebuklingai kelionei pritaikyti ir mokslinį paaiškinimą. Jis su savo studentais išplėtojo teoriją, kad Kalėdų Senelis galėjo patobulinti A. Einšteino reliatyvumo teoriją ir į pagalbą pasitelkti reliatyvumo debesis.
Jie, remiantis reliatyvumo teorijomis, leistų Seneliui „išlenkti“ Visatą ir „ištempti“ laiką. „Reliatyvieji debesys yra tam tikros laiko properšos, kurios leistų mūsų legendiniam herojui ištisus mėnesius gabenti dovanėles, nors Žemėje šis laiko tarpas truktų viso labo kelias minutes“, – mintijo prof. L. Silverbergas.
