2015 spalį Čiolės šeimininkai svečiavosi vienkiemyje esančioje sodyboje, Molėtų rajone. Tuo metu aplinkiniuose miškuose vyko medžioklė. Vidury nakties, užuodusi arti esantį laukinį žvėrį, Čiolė išsmuko į lauką ir nulėkė paskui.
Kitą dieną, pasitelkus į pagalbą aplinkinių sodybų gyventojus, buvo išmaišytas visas miškas, vėliau apvažinėtos Molėtų, Lentvario ir Vilniaus prieglaudos, kalytės ieškota ir „Grindoje“. Nei skelbimai internete, nei paieškos miškuose nedavė rezultatų, tad viltis, jog Čiolė gyva ir sveika, sparčiai silpo.
Daugiau nei po metų Janina pasiryžo iš prieglaudos išsirinkti naują šeimos draugą. Internete žiūrėdama šunų nuotraukas, ji buvo nusprendusi pasiimti Tautmilės prieglaudos senbuvę, kuri išoriškai priminė Čiolę.
Tačiau kai moteris apsilankė prieglaudoje ir jau pažindinosi su naująja šeimos nare, į prieglaudą iš pasivaikščiojimo grįžo draugiškoji Akela. Trikojis šuo puolė prie moters ir jos sūnaus. Tai buvo jų Čiolė, tik jau be kojos, kurią greičiausiai prarado medžiotojo kilpoje.
Į prieglaudą ji pateko iš Paberžės rajono, kuomet savanorė pastebėjo po kaimą lakstantį ir niekam nereikalingą trikojį šunį.
Janina sako, kad vilčių, jog jos šuo dar gyvas, ji jau nebeturėjusi. O dabar ji šypsosi ir džiaugiasi, kad gyvenimas ir vėl toks pats, koks buvo prieš metus – Čiolė nepamiršo savo įpročių, taisyklių ir žaidimų. Na, gal tik kiek ramiau pasitinka grįžtančius namo šeimos narius, nes šokinėti su trimis kojomis šiek tiek sunkiau.
