Vienos ilgos ir geros lotyniškos sentencijos galima necituoti visos – pakanka paskutinės dalies, susidedančios iš dviejų žodžių: respice finem. Tai yra nespręsk apie kieno nors gyvenimą, kol nežinai jo baigties. Laimei, moderniame pasaulyje mirties bausmės nepriimtinos, kitaip gali būti, kad vien dėl istorinės atminties princams būtų dar sunkiau susirasti nuotakų. Nors kada moteris, pametusias galvą dėl karūnos, ją dėvinčio vyriškio ar kitų aistrų, sustabdė budelio baimė?!
Po Anos Bolein buvo Kotryna Hovard; bemaž penkiais dešimtmečiais vėliau nusirito Marijos Stiuart galva; po šios – praėjus daugiau kaip 200 metų – ant ešafoto pakilo Marija Antuanetė; dar už 200 metų Ipatijaus namuose budelių kulkos nutraukė paskutinės Rusijos imperatorienės Aleksandros gyvybę.
Galima tik spėlioti, kiek pačių kilmingų damų būdas ir elgesys nulėmė tokią baigtį, o kiek kaltos nesėkmingai susiklosčiusios istorinės aplinkybės. Ir, aišku, vyrai, vyrai, vyrai – savi, svetimi ir atsitiktiniai. Ir įdomu, ar Henrikas VIII, nesugalvojęs, kaip kitaip atsikratyti pabodusių žmonų – tik pasiųsti jas po budelių kirviu, bent baisiame sapne galėjo įsivaizduoti, kokią nelaimių skrynią atvėrė: karalienės ir moters gyvenimas nebebuvo šventas.
Precedentas įvyko – didenybių galvos ant ešafoto ritasi taip pat lengvai, kaip ir prasčiokių. Tačiau XX a. visai prarado pagarbą net mėlyniausiam kraujui: istorinės karalienės net po negarbingos mirties būdavo pagerbiamos garbingomis laidotuvėmis, o nelaimingoji Rusijos imperatorienė paskutinę poilsio vietą rado apleistos šachtos dugne. Tiesa, galiausiai ji buvo paskelbta Rusijos stačiatikių bažnyčios šventąja (kitos damos tapo šiaip legendomis ir mūzomis ir įėjo į Europos istoriją), tik kažin, ar toks garbingas titulas atperka siaubingą baigtį?
Dvi Henrikas VIII žmonos – Ana Bolein (1501–1536) ir Kotryna Hovard (1521–1542)
Gegužės 19-ąją prieš 480 metų buvo įvykdyta mirties bausmė Anai Bolein. Jaunajai karalienei buvo 35-eri, soste ji praleido 1000 dienų, ir budelio kardas buvo didelė jos vyro suteikta malonė: teisėjų sprendimu ji nuteista sudeginti kaip burtininkė, išdavikė ir susitepusi kraujomaiša. Sutuoktinis humanistas buvo Henrikas VIII, jis buvo vedęs šešis kartus ir, galbūt, tapo vienu iš hercogo Mėlynbarzdžio prototipų.
Ana – antroji jo žmonų sąraše. Ir pirmoji, netekusi galvos. Antra buvo penktoji sutuoktinė Kotryna Hovard – be kita ko, dar ir Anos pusseserė. Ji rečiau prisimenama galbūt dėl to, kad mirė labai jauna – vos 21-ų. Be to, iki karaliaus piršlybų ji buvo viso labo rūmų dama. O ir kaltinimai jai buvo pagrįsti: lengvabūdė mergiotė išties apgaudinėjo trimis dešimtmečiais vyresnį vyrą su meilužiu, o prieš ištekėdama jau buvo susižadėjusi.
Ir dar – ji nepagimdė įpėdinio... Žodžiu, istorijos analuose Kotryna Hovard – tik viena, tiesa, ne bevardė, iš 72 000 Henriko VIII aukų: kai kurie tyrinėtojai sako, kad būtent tiek egzekucijų įvykdyta jam karaliaujant.
Ana Bolein buvo pirmoji istorijai žinoma karalienė, netekusi galvos!
O štai Anos istorija – išskirtinė. Galų gale ji buvo pirmoji istorijai žinoma karalienė, netekusi galvos! Ir tikra asmenybė – būdama gyva.
Puikiai išsilavinusi, gerų manierų (buvo Prancūzijos karalienės Marijos freilina). Ne itin graži: vidutinio ūgio, tamsiaodė, plačiaburnė, plokščiakrūtė. Užtai ilgu kaklu, juodomis akimis, grakšti. Plaukai buvo tokie ilgi, kad galėjo juos prisėsti.
Anos vedybų su karaliumi priešistorė, papasakota juostoje „Karalienės sesuo“, daugiau ar mažiau atspindi kanoninę versiją. Pirmiausia Jo Didenybės favoritė išties buvo Anos sesuo Mary – iki šiol nesutariama, ar dviejų jos vaikų tėvas buvo teisėtas sutuoktinis, ar vis dėlto karalius.
Sakoma, kad Mary buvusi apveidesnė nei Ana. Tačiau Ana – išmintingesnė ir ambicingesnė. Ana Bolein, pirmosios Henriko VIII žmonos Kotrynos Aragonietės freilina, nenorėjo būti meilužė, nors šis titulas žadėjo pakankamai gėrybių ir valdžios. Teigiama, kad jauna moteris (Anai tuomet buvo 24-eri, karaliui – 33-eji) pareiškė galinti mylėti tik teisėtą vyrą. Ir valdovas, kuriam niekas nedrįso pasakyti „ne“, nepajėgė atsispirti. Jis (iš tiesų dėl autorystės abejojama) dedikavo mylimajai poemą „Žaliosios rankovės“, kvietė ją kartu vykti į medžioklę, o 1528 m. įsakė teisėtai sutuoktinei Kotrynai Aragonietei palikti rūmus: Jos Didenybė nepagimdžiusi sūnaus ir apskritai ji jam jau atsibodusi, o 200 tarnų ir išlaikymas iki gyvenimo galo – ne tokie jau maži alimentai.
Tai buvo daugiau nei privatus meilės trikampis. Skyrybos su Kotryna (iš tiesų – santuokos anuliavimas) reiškė nutrauktus santykius su katalikiškąja Ispanija, popiežiumi ir apskritai Katalikų bažnyčia. Ana įdėjo nemenkai pastangų tikindama Henriką, kad jis, karalius, Dievo vietininkas žemėje, turi būti ir savo pavaldinių dvasios vedlys.
1530 m. Henrikas VIII tokiu ir pasiskelbė. Lygiai po trejų metų, 1533 m., Ana tapo karaliene. Po 7 metų ji gavo karūną ir herbą, kuriame buvo baltas sakalas ir užrašas: „Laimingiausia iš moterų.“
Laimingiausia iš moterų nebuvo laiminga būtent kaip moteris. Karalius reikalavo įpėdinio, o Ana pagimdė mergaitę (gaila, kad negalima užbėgti už akių istorijai ir parodyti Henrikui VIII, kad mažutė Elžbieta, kuri jam niekada nepatiko, taps viena garsiausių Anglijos karalienių Elžbieta I). Dar vieną kūdikį ji prarado (tai buvo berniukas), kitas ilgai lauktas sūnus gimė negyvas, ir, žinoma, karalius apkaltino žmoną. Kai kuriais klausimais ir monarchai, ir valkatos vienodai nuspėjami.
Senstantį karalių (laikui bėgant sutuoktinių 9 metų skirtumas vis labiau krito į akis) nervino tai, kas anksčiau traukė prie Anos: jos ambicijos, kritiškas protas, siekis dalyti postus savo favoritams ir gebėjimas budelio rankomis atsikratyti priešininkų. O svarbiausia, jis jau buvo pasirinkęs naują karalienę – žmonos rūmų damą Džeinę Seimur. Beliko smulkmena – atsikratyti ir šitos sutuoktinės.
Ana buvo apkaltinta išdavusi valstybę ir asmeniškai karalių. Regis, nebuvo rūmuose lytiškai subrendusio vyriškio, kuris nebūtų buvęs apskelbtas jos meilužiu (karaliaus iniciatyva!). Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, muzikantas Markas Smeatonas, prisipažino kankinami, kai kuriems aristokratams pavyko paneigti kaltinimus.
Bet karaliui nebereikėjo Anos, vadinasi, ji turėjo mirti. Kaip ir dar keli jos šalininkai, tarp kurių buvo ir brolis George’as – karalienė kaltinta būtent su juo bent dukart suteršusi karaliaus garbę. „Jo Didenybė, sužinojęs apie visus karalienės nusikaltimus ir išdavystes, taip nuliūdo, kad net susirgo“, – buvo rašoma Anos kaltinamajame akte.
Tai buvo vienas iš tų teismų, kurių nuosprendis buvo žinomas nė nepaskelbtas.
Karalienė kaltinimus neigė, o ir dauguma nūdienos istorikų įsitikinę, kad jie nepagrįsti (ypač tas, kuriame teigta, kad jaunesnioji Bolein užkerėjusi karalių). Tačiau tai buvo vienas iš tų teismų, kurių nuosprendis buvo žinomas nė nepaskelbtas.
1536 m. gegužę Aną atgabeno į Tauerį. Pilies ir kalėjimo komendanto Williamo Kingstono žodžiais, jis matė daug žmonių – vyrų ir moterų, laukiančių bausmės, tačiau karalienė, regis, išties džiaugėsi mirtimi. „Aš girdėjau, kad budelis labai geras, o mano kaklas plonytis“, – Ana suėmė rankomis kaklą ir iš širdies nusijuokė“, – tai citata iš Kingstono prisiminimų.
Patyręs budelis Anai buvo iškviestas iš Prancūzijos Henriko VIII iniciatyva – jo jau buvusi žmona (poros santuoka nukirsdinimo išvakarėse paskelbta negaliojanti) buvo verta kardo, o ne kirvio, kaip kokia prasčiokė. Dar viena karališkoji malonė, kurios, be kita ko, nesulaukė Kotryna Hovard.
Ta, kuriai daug žadėta, arba Marija Stiuart (1542–1587)
Ši Marija galėjo būti trijų šalių: Škotijos, Prancūzijos ir Anglijos, valdovė. Deja, jos galvą papuošė tik Škotijos ir Prancūzijos karūnos, o dėl Anglijos vainiko ji paaukojo savo galvą. Tačiau tai – paskutinis, tiesa, labai ilgas, bemaž 20 metų trukęs, Marijos Stiuart tragedijos veiksmas, pusė jos gyvenimo: karalienė nukirsdinta 44-erių.
Pagal karūnų eilę, Škotijos valdove ji tapo vos savaitės – kai staiga mirė tėvas Jokūbas V. Naujagimė, vienintelė teisėta monarcho dukra, buvo silpna ir neišnešiota, tačiau garbūs didikai, pakviesti krikšto liudytojais, patvirtino, kad kūdikis atrodo turįs valios gyventi.
Gyventi, bet ne karaliauti – realiai šalį valdė regentai. Tačiau mažoji karalienė su savo kraičiu buvo viliojanti partija Europos monarchų atžaloms. Jai piršo Henriko VIII ir Džeinės Seimur sūnų Eduardą, o galiausiai 5-erių Marija buvo sužadėta su Prancūzijos sosto įpėdiniu Pranciškumi ir iškeliavo į naująją tėvynę.
Kai 16-metė Marija pagaliau tapo dofino žmona, ji buvo ideali jauna karalienė. Išskyrus vieną trūkumą: kaip to meto moteris, buvo aukšta – 1,8 m ūgio – ir pranoko tiek savo uošvį, tiek vyrą.
Versalyje ji išmoko groti liutnia ir klavišiniu instrumentu, rašyti eiles ir prozą, jodinėti, medžioti su sakalais, siuvinėti, kalbėti prancūziškai, itališkai, ispaniškai, graikiškai – žodžiu, kai 16-metė Marija pagaliau tapo dofino žmona, ji buvo ideali jauna karalienė. Išskyrus vieną trūkumą: kaip to meto moteris, buvo aukšta – 1,8 m ūgio – ir pranoko tiek savo uošvį, tiek vyrą. Vyrą, kuriam ji labai patiko: karalius Pranciškus II ir karalienė Marija buvo graži pora.
Karalienė ji buvo vos metus – jos karalius mirė nuo infekcijos, išplitusios į smegenis, ir sostas atiteko jaunesniam Pranciškaus II broliui Karoliui IX. Tais pačiais metais mirė motina, taigi, jaunajai Marijai teko grįžti į gimtinę, kurios beveik nepažinojo ir kurios valdovų rūmuose po rafinuoto Paryžiaus buvo mirtinai nuobodu. O ir karalienės katalikės pozicijos buvo itin netvirtos. Juolab jai už pečių nešmėžavo joks karalius.
Ieškodama karaliaus, 1565 m. Marija ištekėjo dar kartą – pusbrolis lordas Darnlis žadėjo politinę paramą, o tapęs teisėtu vyru mėgino nušalinti žmoną. Nenuostabu, kad įsižeidusi karalienė susirado favoritą: juo tapo jos sekretorius Davidas Rizzio. (Anot gandų, jis buvo net jos vaiko tėvas!) Vėlgi nieko keista, kad Darnlis dar su keliais sąmokslininkais nužudė Davidą – nėščios Marijos akivaizdoje. Tokie negalantiški buvo tie riterių laikai.
Marijos atsakas buvo atitinkamas: naujas favoritas ir... sprendimas pašalinti Darnlį (anytos Mediči pamokos nepraėjo veltui). Idėja tapti našle pasirodė labai bloga. Dar blogesnė – nauja santuoka. Žmonės tokį žingsnį įvertino kaip kaltės pripažinimą, o santuoka papiktino ir katalikus, ir protestantus, įsitikinusius, kad naujasis karalienės vyras asmeniškai pakėlė ranką prieš senąjį.
Prieš naująją porą atsisuko armija. Pulkai, turėję palaikyti karalienę, be šūvio perėjo į priešininko pusę. Jos vyras pabėgo iš bejėgiškai pralaimėto mūšio lauko į Daniją, o ji pati buvo įkalinta. Be visų kitų bėdų, nelaimingąją karalienę ištiko dar viena tragedija – ji prarado nešiojamus dvynius.
Sunku patikėti, bet tuomet Marijai buvo viso labo 25-eri. Biografijoje – trejetas santuokų, neišlaikyta Prancūzijos karūna, kaltinimas vyražudyste, abejotinos kilmės vienintelis sūnus ir pabėgęs paskutinis vyras. O netrukus jai nuo galvos nuslydo ir Škotijos valdovų vainikas: Marija buvo priversta atsisakyti sosto sūnaus Jokūbo naudai. Na ir kas, kad berniukui buvo suėję vos metai, – norinčių būti regentais tarp Škotijos lordų niekada netrūko.
Ne, Marija neketino būti pasyvi auka – ji išties buvo karalienė. Karalienė, kuriai likimas nesišypsojo. 1568 m. gegužės 2-ąją ji pabėgo iš Liveno ežero tvirtovės. Mėgino sukelti maištą, tačiau jos 6000 vyrų armija buvo sumušta gerokai mažesnių lordo regento būrių. O paskui padarė gyvenimo klaidą: pabėgusi iš Škotijos kreipėsi pagalbos į pusseserę – Anglijos karalienę Elžbietą I.
Monarchė neatsisakė priimti bėglės – karalienė priglaudė karalienę. Tačiau ji jau seniai bijojo Marijos pretenzijų į Anglijos sostą (toji neslėpė jų turinti), o baimė – bloga atjautos draugė. Viešnia vos po kelių mėnesių tapo belaisve: Elžbieta I nenorėjo matyti jos rūmuose, bet ir nenorėjo išleisti iš šalies. Neturėjo dingsties pasiųsti giminaitę ant ešafoto ir – galbūt – politinės valios įsakyti pasmaugti konkurentę naktį. Kaip taikliai romane „Marija Stiuart“ rašė Stefanas Zweigas, „Elžbieta nebūtų buvusi Elžbieta, jei nors vienu klausimu būtų išreiškusi aiškią nuomonę ir veikusi tiesiai“.
19 metų Marija Stiuart keliavo iš vienos pilies į kitą. Jos Didenybės sveikata vis blogėjo, dėl reumatizmo ji apšlubo, sunkiai judėjo. Bet kūno silpnumas netrukdė guviam protui.
Apie Mariją Stiuart buvo mezgamas toks intrigų voratinklis, kurio galėtų pavydėti modernios valstybės saugumo tarnybos, o ir pati karalienė virtuoziškai mokėjo tai daryti.
Apie Mariją Stiuart buvo mezgamas toks intrigų voratinklis, kurio galėtų pavydėti modernios valstybės saugumo tarnybos, o ir pati karalienė virtuoziškai mokėjo tai daryti. Ją norėjo vesti, jai norėjo grąžinti Škotijos sostą ir karūną, siūlė keisti tikėjimą, o tie, kas nenorėjo Anglijos soste matyti protestantės Elžbietos I (Stiuart buvo katalikė), siekė ją paversti savo pergalės simboliu.
Paskutinis tragedijos veiksmas prasidėjo 1585 m., kai buvo demaskuotas dar vienas sąmokslas nužudyti Elžbietą I ir karūnuoti Mariją Stiuart. Netrukus įkalintoji karalienė buvo areštuota. Proceso baigtis buvo aiški iškart, nors praėjo keturi mėnesiai nuo nuosprendžio iki egzekucijos. Elžbieta I ilgai nesiryžo savo parašu patvirtinti dokumento. Kitaip nei Henrikas VIII, ji numatė tokio precedento padarinius tolesnei istorijai.
Amžininkų pasakojimu, naktį prieš mirtį karalienė meldėsi, paskui perskaičiavo pinigus, sudėliojo į siuvinėtus krepšelius ir paskirstė tarnams. Auksinį kryžių, kurį turėjo ant kaklo iki paskutinės akimirkos, norėjo perduoti savo freilinai, tačiau budelis neleido: pagal įstatymą tai buvo jo trofėjus. Tik kad jis nenusipelnė atlygio – nepajėgė nukirsti pasmerktajai galvos vienu smūgiu.
Ironiška, kad karalienė Elžbieta I pareiškė, jog patikėtiniai ne taip supratę jos valią ir Marijos Stiuart mirties bausmė buvęs jų savivalės aktas, tai yra ji, kaip vienas biblinis personažas, nusiplovė rankas. O dar ironiškiau, kad po jos mirties Anglijos karaliumi tapo Marijos Stiuart sūnus – jis karūnavosi kaip Jokūbas I (Škotiją valdė Jokūbo VI vardu). Jo valia motinos palaikai buvo perkelti į Vestminsterio abatiją, kur palaidota ir Elžbieta I. Taigi abi karalienės priešės ilsisi greta.
