Su tapytoja kalbamės apie tai, ką jai reiškia menas ir kas ją įkvepia labiausiai. Kaip Živilė ne kartą pamini ir mūsų pokalbyje, „būti savo mylimuose namuose, kurti ir daryti tai, iš ko gali gyventi, ir patirti džiaugsmą bei pilnatvę, yra tikra euforija“.
– Papasakokite, kaip tapyba atsirado jūsų gyvenime?
– Tapyba aš domėjausi dar vaikystėje, lankiau dailės mokyklą – tam mane paskatino sesuo. Buvau prieš tai baigusi muzikos mokyklą. Niekada nesėdėjau namie – visada turėjau veiklos – pianinas, choras... Tačiau šalia to, man visada patiko piešti! Turėjau svajonę mokytis Vilniaus dailės akademijoje, tačiau kai ten neįstojau, pasirinkau filosofijos studijas Vilniaus universitete.
Bet žinojau viena, kad negaliu atsisakyti savo svajonės. Po kelerių metų studijų aš išvažiavau į Jungtines Amerikos Valstijas, kur praleidau metus. Ten dirbdama aš turėjau planą – grįžus gauti filosofijos bakalaurą ir užbaigus kursus įstoti į Dailės akademiją.
Viskas būtent taip ir susiklostė. Kai pagalvoju, aš tapau visą savo gyvenimą. Net tada, kai mokiausi Vilniaus universitete filosofiją iš rankų nebuvau paleidusi teptuko.
– Ar filosofijos studijos paveikė jūsų tapymo kryptį ir patį gyvenimą?
– Filosofijos studijos tikrai nebuvo lengvos – skaitymo ir žinių joms reikia labai daug. Būtina žinoti tam tikrą terminiją, kad suprastum visus filosofinius tekstus. Tai labai gilus mokslas, ne veltui filosofija tituluojama kaip visų mokslų motina. Tai mokslas, reikalaujantis atsidavimo. Filosofijoje reikia gyventi, kad ją suprastum, ir man vienu metu buvo tai pavykę. Galiu pajuokauti, kad filosofija taip įtraukia, kad aplinkiniai su tavimi sunkiai besusikalba.
Man labai patiko Platonas, jo skelbiamos idėjos, taip pat ir jo Olos alegorija. Tačiau glumino tai, kad kartais atrodė, jog daugumos garsiausių filosofų kūriniai parašyti tam, kad suprastume, jog mūsų egzistencija nuostabi arba tiesiog beprasmė. Filosofija tikrai formavo mano asmenybę, tačiau jaunam žmogui jausti, kad viskas, ką darai, veda į absurdą, yra nelengva.
Kai baigiau studijas, tam tikra prasme aš pasijaučiau laisva – nėriau į meno pasaulį ir labai tuo džiaugiausi. Tai buvo svajonių išsipildymas visomis prasmėmis. Kai eidavau Vilniuje pro Dailės akademijos pastatą, man atrodė, kad tai yra rūmai, į kuriuos aš noriu patekti, noriu ten būti, atverti stebuklingas duris.
– Kaip toliau klostėsi jūsų tapybos kelias?
– Labiausiai tapybai atsidaviau, kai paaugo vaikai, nors tapiau visą laiką. Buvo laikas, kai save bandžiau, mėginau atrasti. Tuo metu mano darbuose buvo daugiau tamsos, nesupratau savęs, kur noriu eiti, – buvau paieškų kelyje, kas matėsi ir spalvose, siužetuose.
Dabar mano gyvenime šviesus etapas, tas atsiskleidžia ir mano kūryboje. Aš jaučiu, kad atrandu save, ir man tai patinka. Tačiau pats tapybos procesas nėra visada lengvas. Ne vienas paveikslas yra užtapytas ir ne po vieną kartą. Jeigu kas bandytų tuos sluoksnius atidengti, rastų ne vieną istoriją.
Apskritai, kiekvienas paveikslas reikalauja daug darbo. Dažniausiai viskas gimsta natūraliai, iš jausmo išlieti drobėje tai, ką tuo metu jaučiu. Tai savotiška meditacija.
Patinka paveikslus laikyti matomoje vietoje, kad eidama pro šoną matyčiau, kas negerai. Kartais dvi savaites galiu išsėdėti prie paveikslo ir jį vis keisti. Daug mano paveikslų jau yra suradę naujus namus.
– Kas jus įkvepia tapyti, kaip gimsta personažai, kurie pasakoja savo istorijas?
– Mane labai įkvepia vieta, kurioje aš gyvenu. Miškas pro mano langus! Aš nenoriu jokių užuolaidų. Tai man toks didelis afrodiziakas ir įkvėpimo šaltinis!
Aš netapau gamtos, bet gamta man – įkvėpimas. Kiekvieną rytą atsikėlusi ir pažvelgusi į mišką, ar tai būtų rūkas, ar ankstyva saulė, besiskverbianti pro medžius, ar samanos, apšviestos lyg kilimas, – tai mano įkvėpimas. Esu jautri visiems gamtos pavidalams.
Paskutiniuose savo pavasario ir vasaros darbuose aš labai tiksliai žinojau, ką noriu daryti. Po karantino, užsidarymo aš mintimis kėliausi į tas vietas, kurios atgimė mano paveiksluose – tai vietos, kuriose lankiausi ar norėčiau apsilankyti, mano išgyvenimai ir potyriai.
Naujausia mano virtuali paroda transliuoja tai, ko aš labiausiai ilgiuosi.
– Kaip karantinas paveikė jūsų kūrybą? Tuo metu gimė ir idėja padėti medikams?
– Karantinas turėjo labai teigiamos įtakos mano kūrybai, nes tai buvo ramybės, poilsio, buvimo su šeima laikas. Niekur neskubėjau – gyvenau ramiai ir negalvojau apie kažkokius buitinius reikalus. Viskas sustojo, tačiau buvo ir susitelkimo, pamąstymų laikotarpis.
Gimė tos geros emocijos – ilgesys, svajonės, buvimas su šeima ramybėje. Jeigu nebūtų tos ligos, kuri sumaišė visiems žmonės gyvenimus, galėčiau apie karantino laikotarpį kalbėti tik iš teigiamos pusės. Žinojau, kad nieko negaliu padaryti ir niekas nuo manęs nepriklauso, tad beliko pasiimti tai, kas geriausia iš viso to laiko.
– Vis dėlto šis tas nuo jūsų priklausė – ėmėtės padėti medikams.
– Pačiomis pirmomis karantino dienomis daugelį apėmė baimė, pasimetimas. Aš norėjau prisidėti gerais darbais, o kadangi mano vyras medikas, jis pasiūlė man padėti medikams savo kūryba. Man ši mintis labai patiko, aš apsidžiaugiau ir nusprendžiau savo paveikslus parduoti su didele akcija ir dalį pinigų – 50 proc. skirti „Laisvės TV“ fondui „Laikykitės, medikai“.
Labai greitai, per kelias dienas aš gana gausią sumą pervedžiau į šį fondą. Smagu prisiminti tą laikotarpį, nes kai tu darai gerą darbą ir išgirsti mielus atgarsius, tai dar labiau įkvepia. Supranti, kad net ir vienas žmogus gali padaryti kažką gero ir apčiuopiamo. Jaučiau, kad ta pandemija mus visus suvienijo.
– Papasakokite apie virtualius „Neatšauktus atidarymus“, kur turėjote galimybę parodyti savo darbus.
– Kovo mėnesį planavau atidaryti pirmą savo parodą, tačiau ji neįvyko, nes karantinas taip įsisiūbavo, kad buvo atšaukti bet kokie susibūrimai. Man buvo labai liūdna, nes viskas buvo suplanuota, jaučiau didelį jaudulį dar ir dėl to, kad tai turėjo būti pirmoji mano paroda.
Netikėtai sužinojau apie „Neatšauktus atidarymus“ ir labai apsidžiaugiau, kad galiu savo paveikslais pasidalinti virtualiai. Po to, kai pristačiau savo paveikslus, sulaukiau labai daug teigiamų atsiliepimų, skambučių, žinučių. Tai skatino įdėti dar daugiau pastangų, nes pamačiau, kad mano kūryba žmonėms yra įdomi, prasminga.
Galbūt kažkas tuose paveiksluose matė tai, kas susiję su jų gyvenimais, patirtais nutikimais. Buvo ir tokių atvejų, kada žmogus, žiūrėdamas į mano paveikslą, apsiverkė – matyt jį užplūdo emocijos iš praeities. Tai labai palietė mano širdį, norėjosi dar labiau atsiduoti tapybai. Supratau, kad mano pačios jautrumas išlietas paveiksluose paliečia ir kitus žmones.
Neseniai buvo ir antroji mano paroda ir iš atsiliepimų supratau, kad daugelis mano darbų atliepia tų žmonių jausmus. Visa tai, ko netekome, pavyzdžiui, kelionės, jose patirti jausmai, vaikystės priminimai – tai ką aš norėjau ištransliuoti – buvo pamatyta. Viskas, ką dariau, nenuėjo veltui.
Man atrodo, kad tie apribojimai, kuriuos patyrėme, mums atskleidė, kas mums svarbu, ir galbūt šita laisvė ir erdvė, kuri yra matoma mano paveiksluose, atskleidžia, kaip tos erdvės žmogus yra išsiilgęs.
Reikia pabūti uždarytam, kad pajaustum laisvės jausmą. Ir jis pagaliau ištrūko. Mūsų šeima anksčiau keliaudavo labai daug ir visų tų įspūdžių gausu mano darbuose. Dabar svajojame apie kalnus – mes juos labai mylime.
– Kas jums yra „geras“ paveikslas?
– Nenorėčiau būti teisėja ir detalizuoti, kas yra gerai, o kas blogai. Aš žiūriu į paveikslą ir manau, kad jis turi kelti emocijas žmogui. Juk paveikslas gali būti tobulai techniškai nutapytas, tačiau nekelti jokių jausmų. Paveikslas turi sudirginti tavo nervines ląsteles, bet ne būti dirgiklis blogąja prasme.
Man yra daug gražių paveikslų, tačiau ne kiekvienas galėtų kabėti mano namuose. Gal net daugelis nustebtų pamatęs, kas mane iš tikrųjų sužavėtų. Man norisi, kad vaizduotė dirbtų taip, kad kas kartą kiltų skirtingos interpretacijos, matytum paveikslą vis kitaip. Jis turi kalbėti pats už save.
– Ką jums reiškia šiandien būti menininke?
– Manau, mes turime daug daugiau galimybių nei menininkai anksčiau. Dabar yra įvairiausių socialinių tinklų, kuriuose save gali realizuoti labai greitai – užtenka vieno mygtuko paspaudimo ir tavo paveikslą gali pamatyti visame pasaulyje. Menininkai turi labai dideles galimybes, tačiau taip pat tarp tų galimybių lengva paskęsti.
Man patinka tapymo procesas, kai dažais kvepia visi namai. Mano šeima lygiai taip pat tuo džiaugiasi. Dabar noriu susikaupti ir atrasti minčių naujoms idėjoms, kurios po truputį jau gimsta mano galvoje.
Einu, stebiu aplinką, pamatau kažką naujo, pamatau tam tikras kompozicijas, fiksuoju, dėlioju jas savo mintyse. Manau, kad šiuo metu metu mano tapyboje einama link estetikos, švaros, minimalizmo – tuo labai džiaugiuosi. Noriu laisvės, lengvumo ir šviesaus kolorito. O kaip bus vėliau – matysime. Viskas pagal nuotaiką (šypsosi).
