Profesinėje karo tarnyboje Č.Petruškevičius – jau nuo 2015 metų, o prieš tai trejus metus jis studijavo generolo Juozo Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Tuo tarpu akrobatika Česlovas susidomėjo dar paauglystėje.
„Kai man buvo maždaug 16–17 metų, pirmą kartą pabandžiau atlikti triuką. Tada su draugu internete pamatėme, kaip jie atliekami, ir tuo susižavėjome. Tik rimtai į šią veiklą tada nežiūrėjome, tiesiog nuvažiavę į smėlio karjerą pabandėme pirmuosius triukus. Žinoma, nieko įdomaus neišeidavo, bet mums patiko“, – prisiminė karininkas.
– Kokie buvo pirmieji jūsų triukai?
– Paprasti: salto nuo rankų, paprastas salto į priekį, apsiverčiant ore per šoną. Kuo toliau, tuo labiau žiūrėdavome įvairesnius vaizdo siužetus. Matydavome, ką daro kiti, kas geriau moka, ką išmano. Taip maždaug per metus susibūrė mūsų, bendraminčių, grupė.
Prisimenu, dar būdami mokiniai, per įvairias miesto šventes pasidėdavome kepurę ir rodydavome triukus. Žmonėms patikdavo žiūrėti, o dar ir pinigų užsidirbdavome. Nuolat mokėmės, treniravomės, vieni iš kitų sėmėmės patirties. Buvo smagus laikas.
– Ko reikia atliekant triukus? Ar užtenka tik geros fizinės formos ir kantrybės?
– Tam reikia ištvermės: kuo tu esi stipresnis fiziškai, tuo lengviau atlikti triuką, kuo esi lankstesnis – tuo taip pat geriau. Bet pradėdamas tai aš nebuvau nei sportiškas, nei sportuojantis. Paskui, žinoma, sustiprėjo kūnas, jį stengiausi stiprinti nuolat, darydamas įvairius pratimus.
Dar būdami mokiniai, per įvairias miesto šventes pasidėdavome kepurę ir rodydavome triukus.
– Bet pasirinkote kario kelią. Akrobatika liko tik pomėgis?
– Taip, tai yra mano pomėgis, laisvalaikis, viena iš sporto rūšių, kuria užsiimu. Nesu profesionalas, nedalyvauju varžybose. Patys triukai, kuriuos atlieku, – labiau įvairių sporto rūšių miksas: kovos menų, gimnastikos, yra net kai kurių šokių judesių.
– Kur jūs treniruojatės, kur juos atliekate?
– Ant smėlio, paplūdimyje, smėlio karjere. Ten, kur yra pavyzdžiui, smėlio kalnas, gerai mokytis atlikti triukus, nes nebaisu nukristi. Treniruojuosi ir ant žolės, savo namo kieme.
– Kiek laiko trunka išmokti vieną triuką? Apskritai, pats triukas – iššūkis?
– Kai tik pradėjome jais užsiimti, visi triukai man atrodė labai baisūs, įspūdingi ir nepasiekiami. Paskui vis bandant, tapo paprasčiau. Kalbant apie pačią akrobatiką, ji sparčiai žengia pirmyn ir tu, būdamas mėgėjas, niekada nespėsi jos pasivyti: jeigu tu tuo negyveni kasdien, jei dienų neleidi gimnastikos salėje.
Akrobatikai skirdamas laisvalaikį, tu nepasieksi tokių aukštumų, tokių įspūdingų triukų, kuriuos padaro profesionalai. Pasaulyje yra sugalvota be galo sudėtingų triukų, be galo įspūdingai atrodančių. Jų begalės.
– Tai nėra visiškai nepavojinga sporto šaka?
– Teko ir kristi, ir į medikus kreiptis, kartą buvau praradęs sąmonę. Treniruojantis nutinka visko, tačiau traumų, kurios turėtų ilgalaikių pasekmių, nebuvo. Tik sumušimai, patempimai.
Treniruojantis neįmanoma išvengti traumų, kritimų, nesėkmių. Būdavo, kad nesiseka ne tik vieną dieną, nesiseka visą sezoną, nepavyksta treniruotės. Tiesa, dabar jau gyvenu ramiau, nes tiesiog mažiau tuo užsiimu.
– O adrenalinas, emocijos?
– Jei atlieki paprastą triuką, prie kurio esi įpratęs, emocijų nebūna jokių. Tai tampa tarsi paprastas kūno judesys. Sudėtingesnis triukas, kurio tu nemoki, sukelia adrenaliną. Tada galvoji: padarysiu, ar ne? Stengiesi padaryti vis geriau, galvoji, kad galbūt neišeis, ir galiausiai po ilgų treniruočių išeina. Tada ne tik sukyla adrenalinas, bet apima didelis džiaugsmas. Tai įspūdingas jausmas.
– Triukai jus atvedė ir į kino aikšteles, filmavotės ne viename filme, seriale. Kaip ten patekote?
– Kartą, eilinės treniruotės metu, mus su bičiuliais pastebėjo vienas iš kaskadininkų, kuris dirbo filmuose. Pamatė, užkalbino, papasakojo, kad filmuojant filmus juose nebūna vien kaskadininkai, kad jie turi ir komandą. Ta komanda – pašaliniai žmonės, tokie, kaip mes, padedantys kaskadininkams atlikti jų darbą, dalyvauti kiek pavojingesnėse scenose, kur reikia užtikrinti saugumą.
Kiek vėliau mus pakvietė susipažinti, pasitreniruoti, pažiūrėjo, ką mes galim. Taip ir pakvietė į filmavimus.
Būna scenų, kada reikalingas panašus į aktorių – kūno sudėjimu – dubleris. Filmuose reikia žmonių masinei scenai, pavyzdžiui, muštynėms, kur vien kaskadininkų neužtenka. Filmuose tenka ir susimušti, ir griūti, atlikti šuolį.
– Kokie įspūdžiai?
– Labai įdomu, nes niekada seniau nesu buvęs panašiuose dalykuose. Įdomu pamatyti, kaip vyksta darbas filmavimo aikštelėje, kaip dirba kaskadininkai. Jie ne tik atlieka triukus, bet filmavimo metu rūpinasi ir saugumu. Trumpa sekundė filme yra ilgas darbas aikštelėje. Filmuojama daug kartų, iš skirtingų kampų. Buvo gera patirtis.
– Vienas iš populiariausių triukų – salto. Per kiek laiko galima išmokti tokį triuką ir ar tą gali padaryti bet kuris žmogus?
– Gali. Net nematydamas, kaip atrodo žmogus, galiu pasakyti, kad jis galėtų padaryti salto. Kokį – sudėtingą ar paprastą, čia jau kita kalba. Bet vieną iš paprastesnių tikrai gali padaryti.
Kiek užtrunka išmokti? Kiekvienam skirtingai. Esu matęs, kaip žmogus salto išmoksta per dieną. O kitam juos tenka mokytis metais.
Vieną triuką kartais gali mokytis visą gyvenimą, ir jo neišmoksi. Arba vieną dieną imsi ir padarysi. Tiesiog pavyks. Vadinasi, tiek laiko kažko nesupratai, kažką ne taip darei.
– Kada tenka stebėti akrobatus, šiuolaikinio cirko artistus, atrodo, kad žmogaus galimybės neturi ribų, kad jos - neišmatuojamos.
– Taip ir yra, žmogaus galimybių ribos tikrai neišmatuojamos. Kai mes pradėjome tuo užsiimti, stebėjome, ką daro akrobatai užsienyje. Dabar net juokinga, kaip paprasta viskas buvo prieš dešimt metų.
Šiuolaikiniai akrobatai labai pažengę. Jie kasdien, kas mėnesį tobulėja. Aš įsitikinęs, kad žmogaus galimybės yra neribotos.
