Iki šiol sutuoktiniai savarankiško gyvenimo keliu išleido paauglystėje globoti priimtą Dovydę, vyriausias sūnus šiuo metu studijuoja Amsterdame, o šeimos namuose laksto du judviejų vaikai. „Būsiu septynių vaikų mama“, – sako šiuo metu savo kepyklėlę turinti ir kartu socialinio darbuotojo padėjėja S.O.S Vaikų kaime dirbanti Evalda, buvusi valstybės tarnautoja, atsargos karininkė, kurią su Linu ir suvedė karyba.
Likus savaitei iki birželio 27 – liepos 3-ąją vyksiančių vaikų globos savaitės renginių ir liepos 3-ąją minimos Globėjų dienos, 66 globos centrus visoje Lietuvoje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalijasi asmeniškomis globėjų ir jų globotinių istorijomis. Tūkstančiai vaikų jau auga pas globėjus, tačiau apie 1 350 vis dar gyvena globos institucijose ir laukia, kol bus priimti į šeimą.
Evalda ir Linas papasakojo į šeimą priimtos paauglės globotinės, kuri šiuo metu suaugusi, tačiau neretai aplanko mylinčius globėjus, istoriją, savo apsisprendimus ir įvairias emocijas sukėlusias patirtis.
Pagalbos paprašė pažįstamos dukra
Globėjų kelyje iššūkių netrūko, o visiems svarstantiems apie globą jie pirmiausiai siūlo išbandyti save savanoriaujant su vaikais globos centruose – tuomet gal bus lengviau numatyti, kas lauks ateityje, ir pasimatuoti, ar tinkami globėjo batai ir ar sugebi priimti svetimą vaiką.
Apie globą Linas ir Evalda jau buvo pagalvoję tuomet, kai gimė jų pirmagimis sūnus. Tačiau tuomet neapsisprendė. Vėliau Evaldos sesuo parodė jai įdomų globėjos Eglės Vaitkevičienės tinklaraštį. „Tas dienoraštis buvo toks atviras, o kasdienės istorijos tokios įtraukiančios, kad pradėjome nuolat skaityti, rašyti komentarus, kol vieną kartą nuvažiavome pas Eglę į sodybą Feklistaukoje, Zarasų rajone. Taip iš Eglės rašinių, pasakojimų ir sužinojome apie globą ir jos įvairias puses“, – pasakoja globėja.
Tuomet Evalda jau pažinojo ir būsimos globotinės mamą, su kuria susipažino tortų kepimo kursuose, tačiau nė nenutuokė, kaip likimo vingiai vėliau susijungs. 2013 m. Evalda gavo feisbuko žinutę, kurioje 13-metė mergaitė prašė pagalbos, nes jos mama geria.
„Kol aš susigaudžiau, kieno dukra čia rašo. Kad tos pačios moters iš tortų kepimo kursų. Vėliau sužinojau, kad būsima globotinė dar kūdikystėje buvo atimta iš mamos, gyveno su močiute. Močiutei sunkiai susirgus mergaitė buvo grąžinta mamai, kuri vėl prisiminė bloguosius savo įpročius, tad mergaitės globa buvo priskirta močiutės seseriai. Šis mūsų susirašinėjimas truko ne vieną mėnesį. Vieną dieną net buvau nuvažiavusi susitikti su mergaite Mažeikiuose. Galvojau gal prikalbinsiu jos mamą gydytis. Susitikimas įvyko kažkur gatvėje, buvau palydėta su ne pačiais maloniausiais žodžiais“, – prisimena Evalda.
Parsivežė iš Mažeikių į Vilnių
Prieš mokslo metus, vieno iš susirašinėjimų metu, Evalda paklausė Dovydės, gal trūksta reikmenų mokyklai. Tuomet gavo žinutę, kad globa močiutės seseriai bus nutraukta ir jai teks keliauti į globos namus. Tuomet ir atėjo didysis šeimos apsisprendimas.
Iš pradžių Linas dvejojo dėl buities aplinkybių – buvo nebaigtos namo statybos, per mažas automobilis. Be to, namuose jau buvo vienas augantis paauglys, kurio paauglystė buvo ne pati lengviausia. Tačiau išsikalbėjus, pasvėrus visus už ir prieš, buvo nutarta pasiryžti globai. Globos dokumentai buvo sutvarkyti pagreitinta tvarka, nes reikėjo skubiai surasti globotinei namus.
„Taip ir atsivežėm Dovydę namo prieš šventes, 2014 m. gruodžio 5 dieną – tai tapo antruoju jos gimtadieniu, kurį pažymime kasmet“, – pirmuosius globotinės žingsnius prisimena Linas.
Iš pradžių teko didelį dėmesį skirti merginos mokslams – Mažeikiuose ji mokėsi šešetais, o atvykus į sostinę visi dalykai sekėsi sunkiai. Kartu su globėjų pagalba ji kantriai papildomai mokėsi. Pasak Lino, tiesiog mokėsi mokytis. Dabar jau suaugusi globotinė studijuoja universitete.
Reikėjo laiko išmokti bendrauti
Globėjai sako, kad vaiką reikia priimti tokį, koks jis yra, nebandant jo pakeisti. Tam reikia daug palaikymo, kantrybės ir darbo. Nors Evaldas ir Lina kiekvienam vaikui skiria asmeninį dėmesį ir laiką, tačiau prisipažįsta, kad po globotinės atsiradimo lengva nebuvo. Ypač Linui.
„Man reikėjo ugdyti kito priėmimo įgūdžius. Gal moterims tai natūraliau pavyksta, tačiau man reikėjo daugiau laiko nei Evaldai. Su vyriausiuoju sūnumi augome kaip tėvai, o su globotine augome kaip globėjai. Buvo ir lengvų, ir sunkių pamokų. Kaip aš juokauju, kiekvienai daržovei savas metas užaugti, tad man reikėjo kantrybės ir laiko savo viduje užaugti kaip globėjui“, – sako Linas.
Dovydė buvo labai uždaro būdo ir ją reikėdavo prakalbinti, o tam kartais reikėdavo ir Evaldos, ir pačios globotinės pastangų. „Pastebėdavau, kaip ji užsidaro. Tada mėgindavau prakalbinti. Būdavo pasikalbam, ji išsiventiliuoja, sako, kaip gerai – man lyg akmuo nusirito“, – apie bendravimo su globotine ypatumus pasakoja globėja.
Evalda ir Linas dažnai sulaukia klausimo „kodėl jūs vėl norit globoti?“, tačiau į jie nusprendė nebeatsakinėti. „Jeigu kyla klausimas „kam?“, tai ir visą globos sampratą apibūdinus, ji gali pasirodyti beprasmiška“, – šypsosi Evalda.
Aplanko net ir suaugusi – netrūksta ir blynų, ir pokalbių
Linas prisimena, kad globotinė iš giminaičių sulaukdavo įvairių klausimų, kodėl ji gyvenanti pas globėjus, kai tapo pilnamete: „Turbūt ne itin pozityvūs pasakojimai ją paveikė. Evaldos atsakymas buvo paprastas: „Aš savo vaikų iš namų neveju, tu mano vaikas, o čia – tavo namai“. Šiuo metu, net ir gyvendama atskirai su draugu, Dovydė atvažiuoja pas globėjus pabūti, nieko neveikti, tėčio blynų pavalgyt.
Linas pataria eiti globėjo keliu atvira širdimi, bet iš pradžių nusiteikus ir pasiruošus, lyg įgyvendinant svarbiausią projektą. Evalda sako, kad jaučiasi gerai šalia vaikų ir matydama, kaip jie auga ir skleidžiasi: „Labai norisi padėt vaikui, suteikti namus, meilę, šilumą. Tai, ką mes galim ir sugebam duoti. Kai matai, kad vaikui gerai, ir pats gerai jautiesi“.
Visą informaciją apie vaikų ir paauglių globą galite surasti adresu globoscentrai.lt arba telefonu 8 800 00207.
