Yra keletas charakterio savybių, kurios kliudo mums siekti tikslų – tačiau patys, deja, dažniausiai priežasčių ieškome visai kitur: esą mūsų nesupranta ir neįvertina.
Irzlumas
Jei neigiamas emocijas reikšite dažnai ir audringai, aplinkiniai ims vis atsargiau vertinti jūsų siūlomas idėjas.
Emocijos darbe dažnai tampa didžiausiais mūsų priešais. Jei kiekviena smulkmena išmuša iš vėžių, vargu ar galime tikėtis puikių santykių su kolegomis ir vyresnybe. Jei neigiamas emocijas reikšite dažnai ir audringai, aplinkiniai ims vis atsargiau vertinti jūsų siūlomas idėjas. Anksčiau ar vėliau toks karštakošis imamas laikyti sunkaus charakterio piliečiu ir izoliuojamas nuo kolektyvo, o jau tada jam tampa iš tiesų sunku. Beje, kenčia ne tik aplinkiniai, bet ir skandaliukų režisierius: kiekvienas santykių aiškinimasis su bendradarbiais palieka slogų įspūdį. Net kai konfliktą kiti jau pamiršo, jo kaltininkas lyg filmą mintyse vis suka ir suka pokalbių nuotrupas. Aišku, apie produktyvų darbą nėra net kalbos.
Ką daryti? Pirmiausia – prisipažinti, kad irzlumas – jūsų trūkumas ir nustoti save teisinti, kad dirbate su nejautriais ir kvailesniais už save žmonėmis. Paanalizuokite savo poelgius: daugelio konfliktų buvo galima išvengti, jei į viską reaguotumėte ramiau. Pamenate, ko vaikystėje mokė tėvai? Jei esi supykęs – giliai pakvėpuok ir lėtai suskaičiuok iki dvidešimties.
Drovumas
Pamirškite mitus apie kuklumo naudą – šiuolaikiniuose kolektyvuose kelią į sėkmę nusitiesia tikrai ne patys droviausieji. Jei į netikėtus boso klausimus kažką neaiškaus mykiate, išpiltas raudonio, puolate į paniką prieš būsimą prezentaciją ir neinate pietauti su kolegomis, vengdami artimiau su jais pabendrauti, ko gero, karjeros aukštumų nepasieksite. Nes jų pasiekia ne tik puikiomis dalykinėmis savybėmis, bet ir mokantys lengvai bendrauti žmonės.
Dar viena problema, persekiojanti drovuolius – bijojimas ištarti „ne“. Tokiam žmogui dažniausiai sukraunami patys nemaloniausi darbai (vis tiek neatsisakys)...
Ką daryti? Kaip elgtis, jei turite rėžti įtikinamą kalbą susirinkime ar paprašyti šefo jums pakelti algą, bet jūs iki virpulio bijote?
Galite pergalvoti situaciją tarsi filmo sceną: štai jūs ateinate pas šefą ir ramiai šnekatės apie savo darbą arba kaip drąsiai pasisakote posėdyje, o vėliau sulaukiate pritarimo ir palaikymo. Tokį metodą dažnai taiko sportininkai: įsivaizduodami, kaip laimi rungtynes ar kaip pirmi atbėga ilgą distanciją. Reikėtų visą situaciją įsivaizduoti su menkiausiomis smulkmenomis ir taip ryškiai, kaip tik sugebate: ką ir kaip sakote, kaip esate apsirengęs, kokia poza sėdite ar stovite. Svarbu įsivaizduoti „happy end‘ą“ – po savo kalbos sulaukiate aplodismentų, o šefas sutinka su jūsų mintimis, pagiria ir pažada didesnę algą.
Tingumas
Jei pusdienį žiovaujate ir aptarinėjate su kolegomis krepšinio varžybų niuansus, o vėliau niekaip nesusikaupiate darbui, tikindami save, kad „jau rytoj iš ryto, kai griebsiu...“ – darbų turbūt didėja geometrine progresija. Ir kai susigriebiate, paaiškėja, kad visoms darbo problemoms išspręsti tiesiog neužtenka laiko. Kas belieka? Prašyti boso ar klientų atidėti terminius, tikinti, kad „šįkart tai tikrai tikrai“, prašinėti ir teisintis. Jei tai kartojasi, jūsų reputacija kitų akyse tikrai tampa nekokia. Ilgainiui jums jau nebepatikimi svarbūs projektai.
Ką daryti? Pradėti laikytis disciplinos nuo mažmožių: tarkime, kasryt palįsti po šaltu dušu, o darbo dienos nepradėti nuo naršymo socialiniuose tinkluose. Jei tinginystė jus užklumpa būtent tada, kai prisikaupia darbų, vadinasi, nebežinote, ko griebtis. Pradėkite nuo svarbaus, bet ne itin sunkaus darbo – taip pamažu įeisite į vėžes.
Pernelyg didelis stropumas
Perfekcionistas klysti nemėgsta – plaka save už tai, tampa dirglus arba apatiškas.
Atrodo, tai puiki savybė, ar ne? Tačiau, jei visus darbus stengiatės atlikti dešimtukui su pliusu, tikriausiai išeikvojate be galo daug jėgų. O ilgai išlaikyti tokį ritmą irgi nėra paprasta – gresia pervargimas ir emocinis išsekimas, o tai atsiliepia darbo rezultatams: padidėja klaidų tikimybė, o kadangi perfekcionistas klysti nemėgsta – plaka save už tai, tampa dirglus arba apatiškas.
Ką daryti? Paradoksas – bet gal reikia išmokti į kai ką pažiūrėti pro pirštus? Na, bent jau reaguoti adekvačiai. Neverta ruoštis savaitiniam susirinkimui kaip tarptautinei mokslinei konferencijai. Niekas nereikalauja pusvalandžio trukmės kalbos – užteks kelių svarbių pastabų. Stenkitės nekreipti dėmesio į smulkmenas ir atskirti, kas yra svarbiausia.
