Kauno hospiso savanorės – gyvūnų mokslą studijuojanti Gintarė Urbonavičiūtė ir psichologijos studentė Urtė Ivanavičiūtė – kiekvieną dieną susiplanavusios minučių tikslumu. Viena iš daugybės jų veiklų – savanoriavimas Kauno hospise ir pagalba žmonėms, kuriems jos reikia labiausiai, pasitelkiant gyvūnų terapiją. Būtent gyvūnai padėjo merginoms susipažinti ir tapti ne tik darnia komanda, bet ir draugėmis.
Gintarė ir Urtė pasakoja, kad susipažinusios su Kristina Krasko, Kauno hospiso namų vadove, pradėjo savanoriauti, ir jau pusmetį jos labai intensyviai važinėja pas žmones.
„Gyvūnų terapija yra skirstoma į keletą lygmenų, todėl šiuo atveju tai, ką mes darome, nėra visai gyvūnų terapija, tai daugiau susitikimas su žmogumi, o gyvūnai padeda pagerinti žmogaus emocinę būseną, pasikalbėti, padeda žmogui atsiverti. Šuns glostymas ramina, padeda įsitraukti į pokalbį. Šunys mūsų kompanionai ir pagalbininkai“, – sako Gintarė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kauno hospisas: gailestingumo nešėjai, pildantys paskutinius mirštančiųjų norus
Urtė antrina, kad kiekvienas susitikimas yra individualus ir skirtingas, nes ir žmonės yra labai skirtingi: „Visi jie turi tam tikrų problemų, jos yra vis kitokios, o nuo to priklauso užsiėmimo eiga ir tipas.“
Tarp gyvūnų žmonės atsiveria
Paklaustos, kiek turi šunų, merginos juokauja, kad viena jų (Urtė) kaip įprastas žmogus turi vieną, mišrūną, kurį pasiėmė iš gyvūnų globos namų būtent turėdama tikslą jį pasitelkti terapijai, o kita (Gintarė) – net 12, iš kurių 11 yra ilgaplaukiai koliai, o vienas – belgų aviganis.
„Turiu daug planų, susijusių su gyvūnais, esu veisėja, dresuotoja, turiu dresūros mokyklą, todėl visas mano gyvenimas sukasi aplink šunis ir toliau suksis. Beje, daugelis mano, kad kolis yra tobula veislė vaikams, tačiau tai ne visai tiesa, kadangi daug kas priklauso nuo paties šuns“, – pastebi mergina.
Abi savanorės pasakoja, kad kiekvienas susitikimas su žmogumi, kuriam reikia pagalbos, yra ypatingas, ir tai padaryti galėtų ne kiekvienas: „Reikia emocinės tvirtybės, kadangi kai kurie mūsų lankomi žmonės sunkiai serga ir jau nieko negali padaryti – tik padėti jam buvimu šalia. Mes jaučiamės jau pripratusios, tačiau visi susitikimai sujaudina, todėl svarbu padaryti tai, ką tu gali čia ir dabar“, – sako savanorės.
„Šuo – puikus būdas prakalbinti žmogų ir padėti jam atsiverti. Pavyzdžiui, viena moteris, kurią lankydavome, buvo labai užsidariusi, tačiau ji nušvisdavo tiesiog glostydama šunį, ir taip po truputį mes pradėjome bendrauti, užmezgėme pokalbį. Tu matai, kad žmogui svarbus tiesiog paprastas pasikalbėjimas ir pasipasakojimas“, – pasakoja Gintarė.
Įsimenantys susitikimai ir pagalba kitiems džiugina labiausiai
Merginos per visą savanoriavimo laikotarpį sutinka daug šviesių žmonių, kurie įsimena ir skatina tobulėti.
„Lankome vieną jauną vaikiną, kuris sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Jis yra tokio aukšto intelekto ir šviesumo, tiek daug pasiekęs, kad pirmą kartą nuvykus pokalbis rutuliojosi kaip su geriausiu draugu. Atrodo, tiek jis atsiveria labai lengvai, tiek tu pats gali kalbėti visiškai betarpiškai. Užtat liūdna stebėti, kaip kiti jauni žmonės švaisto savo gyvenimą, pasiduoda priklausomybėms, nevertina sveikatos. O juk galima siekti savo svajonės“, – pasakoja merginos, skatindamos vertinti tai, ką turime.
Kita patirtis irgi atskleidžia, kokie svarbūs gyvūnai. Vaikinas po avarijos yra paralyžiuotas ir būtent į šunis reaguoja labiausiai. Tai matydamos merginos gali tik pasidžiaugti gyvūnų galia.
Bet koks atsakas į tai, ką jos daro, yra paskatinimas judėti į priekį, keisti pasaulį ir bandyti padėti kitiems. „Mes visada rasime laiko padėti žmonėms, kuriems to reikia labiausiai“, – sako aktyvios savanorės, turinčios ne vieną svajonę.
„Mano svajonė yra išpildoma – rasti laiko žmogui suteikti pagalbą, nes tai skatina tobulėti. Tu semiesi tiek daug! Galima daug ko išmokti, suprasti, kad gyvenime įmanoma pasiekti viską, tik reikia noro, ryžto ir entuziazmo. Padedu ne tik kitiems, bet ir sau“, – pasakoja Gintarė.
Urtė prideda: „Savanorystė mano gyvenime bus visada. Išbandžiau ne vieną sritį ir kiekviena jų duoda tam tikrą patirtį, kuri yra neįkainojama. Savanorystė su šunimis yra ta sritis, kurios nepaleisiu, ir, tikiuosi, ji lydės mane visada.“
Nors ne kiekvienas gali savanoriauti, tačiau merginos siūlo būtinai išmėginti save kurioje nors artimoje srityje, kadangi niekur kitur, kaip kad savanorystėje, nebus tiek daug gerumo, kuris duodamas su kaupu grįžta atgalios: „Net ir juodoje spalvoje yra šviesos, – tikina savanorės. – Ši patirtis mus sustiprino emocine ir psichologine prasme. Šiandien mes esame ten, kur norime būti, ir darome tai, ką norime daryti, – galime padėti kitiems.“
15min iniciatyva „Šiemet buvau geras“ kviečia dalintis gerais darbais, paviešinti geradarius!
Jeigu žinote, kad šalia jūsų gyvena geroji fėja ar gerasis naminukas, bet jis yra per daug kuklus, kad pats pasigirtų, parašykite mums apie jį – mes susisieksime ir pakalbinsime. Rašykite el.paštu buvaugeras@15min.lt (turi būti nurodytas vardas, pavardė, telefonas, trumpas gero darbo aprašymas ir nuotrauka arba video).
Istorijas bei jų herojus galite siūlyti iki š. m. gruodžio 16 d. Atrinktas istorijas su jų geradariais skelbsime 15min portale. Pagausinkime gerumo, kad ta šiluma paliestų kuo daugiau širdžių!